Kodėl praleidome progą netylėti?

Visoje šioje epopėjoje mūsų Užsienio reikalų ministerija (URM), Prezidentas kažką darė, kažko siekė, tačiau viešai apie tokį patiriamą spaudimą nieko nepasakojo, su viskuo sutiko ir iš esmės tokiu tylėjimu aukojo Lietuvos interesus.

Savaime iš atminties kyla buvusio Prancūzijos prezidento Jacques'o Chiraco frazė iš 2003-iųjų, kai jis praleista proga patylėti apkaltino Lietuvą ir kitas Vilniaus dešimtuko valstybes, kai šios viešai palaikė JAV ketinimą karinėmis priemonėmis pažaboti Irako diktatorių Sadamą Huseiną.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau įvertino mūsų dabartinių diplomatijos lyderių klaidas, kai jų veiksmus pavadino „kinkadrebio partija politiniame balete“. Jos siūlymas buvo aiškus – atvirai pasakyti, kad, pasitarus su partneriais ir Europos Komisija, buvo priimtas sprendimas. Lietuvos piliečių pasitikėjimą vis dar išlaikanti buvusi valstybės vadovė sako, kad kol kas vadovaujantis politinis elitas demonstruoja negebėjimą užsienio politikos srityje priimti strateginių sprendimų. Todėl ir matome blaškymąsi ir apgailėtiną komunikaciją.

Tokie esminiai sprendimai privalo būti aptariami viešai ir skaidriai, paaiškinant ir sulaukiant visuomenės palaikymo.

Verta prisiminti ir kitą Dalios palinkėjimą – „nustokim krūpčiot“. Žinoma, originalus kontekstas kitas, tačiau puikiai tinka ir kalbant apie mūsų nūdienos užsienio politiką.

Ar JAV argumentai mums svarbūs? Ar turime girdėti Vokietiją? Kaip turime bendrauti su Europos Komisija? Savaime suprantama, kad diplomatija visada yra skirtingų eismo juostų kelias. Ir kai kurios nuolaidos – neišvengiamos. Tačiau būtų didžiausia klaida, jeigu esmines nuolaidas dėl Lietuvos suvereniteto darytume uždaruose koridoriuose, niekaip apie tai nekalbėdami ir nepasakodami piliečiams.

Ar norime vokiečių karių Lietuvoje? Norime ir laukiame. Ar turime girdėti Vokietijos ir JAV balsą apie realias galimybes padėti, jeigu konfliktą Suvalkų koridoriuje Rusija pradėtų dabar, kai frontas atidarytas ir dega atvira liepsna Ukrainoje? Turime ir privalome.

Tačiau tokie esminiai sprendimai privalo būti aptariami viešai ir skaidriai, paaiškinant ir sulaukiant visuomenės palaikymo. Nes labai nesinorėtų tikėti, kad vėl, kaip 1939–1940 m., sprendimus priiminės vienas ar keli lyderiai, neturintys visuomenės pasitikėjimo ar net jos bijantys. O gal kai kas jau galvoja, kad jau nebe piliečių reikalas yra mūsų valstybės nepriklausomybė? Gal dėl jos sprendžia kažkas kabinetuose URM, Daukanto aikštėje ar, neduokdie, Briuselyje, Berlyne, Maskvoje ir Vašingtone?