Kosovas. Pabaigos pradžia

Naujoje komunistinėje šalyje kiekvienas administracinis vienetas turėjo savo atskirą prezidentą, ministrą pirmininką ir partijos sekretorių, taip pat – Konstituciją bei Aukščiausiąjį Teismą, tačiau federaciniu lygmeniu naujosios valstybės galia priklausė vieninteliam asmeniui.

Josipas Broz Tito (1892–1980), pasitelkęs autoritarinio pobūdžio metodus ir asmeninį žavesį, valdė komunistinę Jugoslaviją net 35 metus. Kartais jis būdavo griežtas, ir jo rūstybę užsitraukę asmenys prarasdavo privilegijas, sėsdavo į kalėjimą ar net patekdavo į mįslingas avarijas, o kartais jis subtiliai nusileisdavo ir iš dalies pritardavo protestuotojų kaprizams per valstybinę TV. Tiesa, vėliau aktyvistai lėkdavo lauk iš aukštųjų mokyklų, kai kurie atsidurdavo už grotų, tačiau iš dalies jų politiniai reikalavimai būdavo patenkinami.

1980 m. gegužės 4-ąją raudonasis maršalas visam laikui iškeliavo į šviesų socialistinį rytojų, o Jugoslaviją (kaip ir jos vyresniąją seserį SSRS) supurtė ekonominis krachas. Vis labiau pradėta abejoti socializmo ir federacijos nauda, o daugelį metų gniaužtos nacionalistinės ir separatistinės nuotaikos vėl ėmė lįsti į paviršių.

Beveik 20 metų trukusi komunistinės Jugoslavijos agonija prasidėjo Kosove. Jau daugelį metų šiame vargingame regione didžiąją gyventojų dalį sudarė musulmonai albanai. Skirtingai nei tą pačią religiją išpažįstantys bosniai, albanai veikiausiai nėra slavai, tačiau jų tikslios etninės šaknys vis dar apgaubtos paslapčių.

Kosovo albanų netenkino jų turimos autonominio regiono teisės, jie reikalavo visaverčio Respublikos statuso, tačiau tuo pat metu savo interesų šiame krašte turėjo ir Serbija. Iki šiol yra tikima, jog Kosovas iki musulmonų įsigalėjimo buvęs svarbus serbų kultūros ir stačiatikybės centras, kuriame 1389-aisiais serbų princo Lazaro (1329–1389) vadovaujama armija susirėmė su osmanų sultono Murado (1326–1389) pajėgomis.

Be to, Kosovo serbų mažuma jautėsi diskriminuojama ir garsiai kalbėjo apie albanų neva vykdomus žudymus, stačiatikių maldos namų ir kapaviečių išniekinimus, moterų prievartavimus. Savo ruožtu albanai atrėždavo, jog visa tai – melas, maskuojantis serbų siekį perimti regiono kontrolę.

1987 m. pavasarį Serbijos prezidentas Ivanas Stamboličius (1936–2000) į Kosovą išsiuntė savo dešiniąją ranką – Slobodaną Miloševičių (1941–2006). Šio vizito metu vietiniai serbų nacionalistai, iš anksto atsivežę net du sunkvežimius akmenų, įsivėlė į konfrontaciją su Kosovo policininkais.

Legendos byloja, jog, išgirdęs triukšmą, S.Miloševičius išėjo iš pastato, kuriame vyko intensyvi vietinių albanų ir serbų aktyvistų diskusija. Kažkas pribėgo prie politiko ir, stebint filmavimo kameroms, graudžiu balsu pradėjo vaitoti: "Drauge Slobodanai, albanai žmones muša." Išgirdęs tai, ponas S.Miloševičius ilgai ir prasmingai tylėjo žvelgdamas į priekį nieko nesakančiu žvilgsniu.

Galiausiai atsitokėjęs, jis pagrūmojo pirštu ir išrėžė legenda tapusią frazę: "Daugiau jūsų niekas nebemuš." Tuo metu priešais televizijos kameras įvyko transcendentinė viešųjų ryšių metamorfozė. Uolus komunistinis funkcionierius, daugelį metų tūnojęs nomenklatūrinės biurokratijos pelkynuose, staiga apsireiškė naujojo Serbijos skaistybės gelbėtojo amplua. Prasidėjo intrigomis bei serbišku šovinizmu dvelkiančia populistine retorika grįstas naujo mesijo žygis į Jugoslavijos valdžios olimpą.

Jis ne tik įtvirtino savo šalininkų dominavimą institucijose bei išstūmė į politikos paraštes I.Stamboličių, bet ir pradėjo diskriminacinio pobūdžio reformas Kosovo albanų atžvilgiu. Regiono autonomija buvo panaikinta, albanų tautybės funkcionieriai keičiami S.Miloševičiaus šalininkais, o kai kurie musulmonų lyderiai netgi buvo suimti ir teisiami. Būtent šis likimas ištiko Kosovo komunistų prezidentą Azemą Vllasi (1948).

Pergalingą Slobodano žygį sustabdė maištingi XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos vėjai, kurie taršydami visą komunistinį Rytų Europos bloką neaplenkė ir Jugoslavijos. Daugelyje Federacijos respublikų buvo nuspręsta atsisakyti socialistų dominavimo ir surengti daugiapartinius rinkimus. Šis sprendimas, nors ir kėlęs S.Miloševičiui nerimo, tik įtvirtino jo dominavimą Serbijoje. Tačiau dviejose turtingiausiose ir pažangiausiose Jugoslavijos respublikose – Slovėnijoje bei Kroatijoje taip pat iškilo nuosaikesnę nacionalistinę ir separatistinę retoriką vartojusios polinės jėgos su Milanu Kučanu (1941) bei Franjo Tudjmanu (1922–1999) priešakyje.

1991 m. birželio 25-ąją abi katalikybę išpažįstančios šalys paskelbė išstojančios iš Jugoslavijos. Slovėnijos likimas buvo išspręstas per 10 dienų. Vangi ir sutrikusi federacinė Jugoslavijos armija, de facto tapusi S.Miloševičiaus kariuomene, vyriausybės pavedimu turėjo perimti Slovėnijos pasienio kontrolę, tačiau slovėnų savanoriams bei policijai pavyko užblokuoti kelius ir įkalinti Jugoslavijos karius savo žemėse.

Visiškai kitokia padėtis buvo Kroatijoje, kurioje gyveno gausi serbų diaspora, atsisakiusi paklusti F.Tudjamano valdžiai. Užsitikrinus visokeriopą S.Miloševičiaus režimo paramą bei palaikymą, Kroatijos viduje buvo įkurta separatistinė Krajinos Respublika, kurios pirmuoju prezidentu tapo stomatologas Milanas Babičius (1956–2006).

Dubrovnike, Vukovare ir daugelyje kitų vietovių užvirus aršioms kovoms, Krajinos serbams pavyko per gana trumpą laiką užimti bene trečdalį visos Kroatijos teritorijos. Atrodė, kad kroatai ilgam prarado savo žemes, tačiau 1995 m. gegužę ir rugpjūtį vykusių operacijų "Blyksnis" ir "Audra" metu jiems pavyko atgauti užimtų kraštų kontrolę.