Bet, kaip dera tikram krikštatėviui, jis pasirūpino mergaite, kad ši saugiai, turėdama patikimą legendą (tėvynėje gresia persekiojimas, gal net ilgi metai belangėje be visų madingų ir prabangių patogumų), rastų patikimą užuovėją.

Kad ir koks niekšas būtum, kaip gali nepadėti mergaitei, kuri tiek metų taip nuoširdžiai viešumoje atliko tamados (puotos tvarkdarės ir tostų skelbėjos) vaidmenį, tiesa, daugiausia pagal iškvietimą (atspėkite, kieno?).

Ar ne ji atliko taip reikalingą paslaugą pastaruosiuose prezidento rinkimuose prieš ketverius metus? Gal tai kiek ir priminė realybės šou, o ji pati – popierinę kandidatę, bet demokratiško perrinkimo regimybė vis tiek buvo sudaryta. O ar ja kas patikėjo, dabar jau nebesvarbu.

Apmaudu tik rusams, neturintiems tokio patrono, ir jie virtualioje erdvėje neslėpdami apmaudo pelnytai piktinosi: "Ar RF piliečiams vis dėlto galima atvykti į Lietuvą? Ar tik kai kuriems? O gal ji gelbstisi nuo režimo?"

Atsakymas: krikštaduktė į Lietuvą įžengė ne su RF, o su Izraelio pasu. Tiesa, jį taip pat neigė, kaip ir krikštatėvio egzistavimą. O lėktuvas į Tel Avivą išskrido dar tą pačią popietę.

Taigi, nevarkite, neieškokite, nerasite. Vien jau sienos kirtimo vaizdo įrašo atsiradimo istorija ko verta. Atsitraukimo planą juk rengė pats papulkininkis. Buvęs-nebuvęs.

Beje, kiek daugiau nei po dviejų savaičių krikštaduktės pirmagimiui, sūnui iš pirmosios santuokos (ne tos, kai susirašyti važiavo katafalku), sukaks šešeri. Tad jau yra du klausimai: ne tik kur dingo mergaitė, bet ir kur yra berniukas?