Vis dėlto pasaulis sukasi greičiau, nei manytume, ir bėdų jame yra kur kas didesnių, nei nevalyvas kaimynas, spjaudantis nuorūkas pro langą.

Štai prieš kelias dienas Izraelio premjeras B. Netanyahu kreipėsi į savo didžiausio priešo Irano režimo valdinius, pranešdamas jiems, kad šie bus „laisvi greičiau, nei žmonės mano“, ir pridūrė, jog Izraelis yra su jais, nes kaunasi su Islamo Respublikos įgaliotiniais visame regione.

„Kiekvieną akimirką režimas jus – kilnią Persijos tautą – artina prie bedugnės. Didžioji dauguma iraniečių žino, kad jų režimui jie nė kiek nerūpi. Jei jam rūpėtumėte, jis nustotų švaistyti milijardus dolerių beprasmiškiems karams Artimuosiuose Rytuose. Jis pradėtų gerinti jūsų gyvenimą“, – kalbėjo žydų valstybės ministras pirmininkas.

Irano atsakas neužtruko, į Izraelį buvo paleista beveik 200 raketų. Pasaulio reakcija į šį išpuolį nė kiek nenustebino – daliai tai buvo heroizmas, kitiems – kruvinas smurtas.

Vis dėlto savo kalba B. Netanyahu buvo gana nuoširdus. Su iraniečiais, ypač persų karaliumi Kyru Didžiuoju, žydus sieja glaudus ryšys. Tai didis karvedys ir tolerantiškas valdovas užkariautoms tautoms, bene vienintelis ne žydas, apie kurį Senajame Testamente rašoma išimtinai teigiamai. Beveik prieš pustrečio tūkstančio metų jis išlaisvino žydų tautą iš Babilonijos nelaisvės ir to žydai nepamiršta iki šiol.

Tik patys persų palikuonys pavargo laukti Kyro Didžiojo sugrįžimo.