Labai gėdingas tekstas

Tai štai, man atrodo, kad panašiai galėjo nutikti ir Gėdai. Išėjo ji vieną vakarą su šlepetėmis į parduotuvę nusipirkti duonos, pakeliui namo nusprendė duonos paragauti ir skystuoju pavidalu, o paskui – tik migloti prisiminimai, ryškios šviesos, nepažįstami veidai ir rytas, išaušęs jau kur nors Tailande. Nelabai realu, bet kitaip paaiškinti kai kuriuos paradoksus, susijusius su paklydusiu gėdos jausmu, sunkiai įmanoma.

Visada susigūžiu, kai lauko kavinėse išmaldos prašančius benamius pikti raumeningi vyrukai siunčia ant trijų linksmųjų raidžių ir, tiradą pagardinę krūva keiksmažodžių, ragina susirasti darbą. Ne tik todėl, kad šaukia ant niekaip jiems nekenkiančio žmogaus. Labiau dėl to, kad kone galiu garantuoti – jie patys niekada neturėjo to darbo. Na, nebent kaip oficialią profesiją valdžia jau spėjo įteisinti ir varkių sukimą.

Sveikiems, suaugusiems vyrams gėda važinėti prastesniais automobiliais, bet kaulyti pinigų prabangesniam iš pensininkės mamos, užuot patiems pasisiūlius jai padėti finansiškai, – negėda.

Dar mums negėda už akių apkalbinėti draugų, bet kažkaip nejauku nepažįstamo žmogaus renginyje paklausti, kokiais kvepalais kvėpinasi, nes šie tiesiog nuostabūs.

Yra porų, kuriose žmonės nedrįsta pasiūlyti antrajai pusei išmėginti ką nors įdomesnio miegamajame. O štai pasitelkti aktorinius sugebėjimus imituojant ekstazę lovoje ar naudotis prostitučių paslaugomis kažkaip negėda.

Studentams gėda trečią kartą prašyti dėstytojo paaiškinti temą, kurios niekaip nesupranta, bet normalu nusirašinėti.

Gėda skirtis su vyru, gėda būti 30-ies ir netekėjusiai, bet negėda vienintelį turimą gyvenimą leisti būnant nelaimingai, tokį patį dar daryti ir kitą, net nebandant nieko pakeisti.

Gėda bendradarbėms į klausimą, ar sūnus turi panelę, atsakyti, kad turi vaikiną. Tačiau priimti dovanas iš atžalos, pragyvenimui sėkmingai užsidirbančios Olandijoje vagiant dviračius, – negėda.

Yra tokių, kuriems atrodo ne lygis dirbti valytoja ar kasininke. O štai slėpti pajamas, apgaudinėti valstybę ir kaulyti pašalpų – visiškai normalu.

Mums vis dar gėda eiti pas psichologus, nedrąsu garsiai kalbėti apie savo emocinę būklę ar pripažinti, kad reikia antidepresantų. Bet negėda, kai mūsų šalis pirmauja savižudybių statistikos suvestinėse.

Ir per šventes prisigerti taip, kad grindys atsistotų ir trenktų veidan, vis dar labiau socialiai priimtina, negu viešai pasakyti: "Man nepilkite, aš – alkoholikas."

Drovimės šypsotis dėl gelsvų dantų ar užsisegti trumpą sijoną, nes ant šlaunų celiulitas. Bet visai negėda loti ant nepažįstamų žmonių, nes jų kūno masės indeksas, orientacija ar religija kitokie negu mūsų.

Yra tokių, kuriems atrodo ne lygis dirbti valytoja ar kasininke. O štai slėpti pajamas, apgaudinėti valstybę ir kaulyti pašalpų – visiškai normalu.

Dar yra ir tų, kuriems nevyriška garsiai (o jeigu dar prie draugų?) prisipažinti, kad myli savo moterį. Bet išvadinti ją idiote – negėda.

Ir vardyti tokius gėdos paradoksus galima būtų ilgiau, negu užtruktų sulaukti, kol undinėlė atliks špagatą. Tik ar reikia? Vargu. Turbūt labiau reikėtų, kad pirmuosius žingsnius namų link nerangiai dėliojanti gėda judėtų sparčiau. Nes jeigu egzistuoja precedentai, kai svečiame žemyne palikti naminiai gyvūnai savarankiškai autobusais ir krovininiais laivais parkeliauja pas šeimininkus, tai gal yra vilties, kad vieną dieną ir gėda sugrįš būtent ten, kur jai vieta?