Laiškai iš Pažaislio muzikos festivalio

Ar per švelnu sakyti, kad šių metų vasara savotiška? Pandemijos šešėlis tarsi nukeliavo į praeitį ir net vienas kitą keičiančius karščius ir liūtis, derlių nokinančius laukus ir sodus, atostogų planus užgožia dabarties realybė – karas Ukrainoje.

Stebint pasaulio įvykius dažnai šmėstelėja mintis, kad mūsų senelių karta, pergyvenusi du pasaulinius karus, buvo laimingesnė vien dėl lėčiau perduodamos ir selektyviai atrenkamos informacijos. Mūsų kartai teko karai, klimato atšilimas, gaisrai, pandemijos ir sodriais krešuliais taškoma tiek teisinga informacija, tiek melai. Mes negalime rinktis laikų, kuriais gyvename, galime rinktis tik kaip juos gyvename – argi ne taip sakoma J.R.R.Tolkieno, išgyvenusio Somos mūšį Pirmajame pasauliniame kare, epe?

Vis dar manau, kad laiškai ir atsiminimai yra geriausias informacijos perdavimo formatas. Laiškuose, turiu omenyje popierinius laiškus, randame užfiksuotas tuo metu svarbiausias mintis, o atsiminimuose – laiko išgrynintus, svarbiausius faktus. Ir vienuose ir kituose yra atstumas – laiko ir minčių, ne toji greita informacija, prie kurios esame pripratę dabar, vis dėlto supurtanti skaitant, regis, tokius nesenus karų prisiminimus. Muzika, menas, knygos yra vienas iš būdų nors laikinai atsitverti laiko ir grožio siena, atvėsti mintims ir sielai – gyvenimo įkarštyje norisi vėsos.

Išskirtinio grožio ir subtilumo muzika, erdvė, menanti pusę tūkstančio metų, neregima ranka tvarkanti ir užglostanti realybę.

„Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna–linksma, niūru–džiugu – tai kasdienybės emocijos“, – knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ pratarmėje rašo muzikologas Viktoras Gerulaitis. Visai gali būti, kad ir aš prisėdau pavėsinėje parašyti apie liepos muziką Kaune. Parašyti laišką draugui, kuriam būtų įdomios mano mintys, kuris negalėjo būti kartu, o galbūt buvo tiesiog per toli, kad galėtume pažvelgti vienas kitam į akis ir pasidalyti užplūdusiomis emocijomis. „Menininkai niekada neatostogauja“, – taip pradėčiau laišką draugui, su kuriuo vartėme Pažaislio muzikos festivalio programą ir stebėjomės gausia ir įdomia programa. „Kaip ir teatras“, – antrintų jis man, rodydamas į Kauno valstybinio muzikinio teatro rengiamas premjeras. „O juk šiais metais Kaunas – Europos kultūros sostinė“, – sutartume kartu, tad kokios dar atostogos ir kokia vasara?

Prarasto laiko beieškant

Žvelgdama atgal į liepos mėnesį ir suprasdama, kad šią vasarą Pažaislio muzikos festivalyje numatyti 36 koncertai, apmaudauju, kad galėjau pasiklausyti tik kelių. „Bet vasara tam ir yra vasara, kad nuleistum garą ir pristabdytum tempą“, – girdžiu draugo balsą. Ne kartą išpažinusi tingumą klausytis koncertų ne kur nors kitur, o tik Kauno valstybinėje filharmonijoje, negalėjau praleisti senosios muzikos ansamblio „Huelgas“ (Belgija) Kauno šv.Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje atliekamos viduramžių ir Renesanso epochų muzikos. Ar galėjo būti geresnė vieta ansambliui, koncertuojančiam senovinėse koplyčiose, bažnyčiose ir vienuolynuose, jeigu ne viena seniausių Kauno bažnyčių, su vienuolynu pradėta statyti XV a. pabaigoje, o užbaigta pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais?

Simboliai: IX forto aplinka ir „Susitaikymo kelias“ Kauno valstybinio muzikinio teatro „Nabukui“ suteikė naujų prasmių. / Laimučio Brundzos nuotr.

Liepos 14 d. vykęs dviejų dalių koncertas „Prarasto laiko beieškant“ buvo nemokamas, o aš naiviai maniau, kad, prieš koncertą atėjus, erdvioje Šv.Jurgio bažnyčioje bus vietų. Vis dėlto gana patogiai įsitaisiusi (ant šoninio altoriaus laiptelių) puikiai girdėjau, gana gerai mačiau atlikėjus ir labai gerai – išskirtinių klausytojų šviesius veidus ir žibančias akis. Svarsčiau, kokią muziką mena ne kartą niokotos gaisrų ir karų, naikintos caro ir sovietų valdžių bažnyčios sienos ir ar joje jau yra skambėję koncerte atlikti kūriniai – pirmosios „Atgal į praeitį“ dalies opusai nuo Jojanno Sebastiano Bacho choralo iki anonimo giesmės „Laudes regiae“, parašytos apie 800 m. Karolio Didžiojo karūnavimo iškilmėms, ir antrosios „Iki ateities“ dalies muzika, keliaujanti per įvairius muzikos stilius iki J.S.Bacho. Jau 50 metų koncertuojantis dvylikos balsų ansamblis, vadovaujamas jį įkūrusio dirigento, muzikologo ir meno istorijos tyrinėtojo Paulo van Nevelo, vertinamas kaip vienas geriausių viduramžių ir Renesanso muzikos atlikėjų, stebinantis programomis ir nauju požiūriu į senąją muziką. Ansamblis dalyvauja festivaliuose, koncertuoja, jau trečius metus rengia savo festivalį. Jo vadovas, senosios muzikos tyrinėtojas P.van Nevelas yra pristatęs nemažai Renesanso kompozitorių. Ansamblis žavi gausia diskografija, itin sudominusia klausytojus po koncerto.

Atsakomybė ir pasirinkimų kaina, kurių leitmotyvas, itin ryškus šioje operoje, kaip niekad svarbūs ir šiandien.

Kaip reikėtų papasakoti apie tokį koncertą nebuvusiam jame?  Vieniems tai būtų beveik pilnutėlė Šv.Jurgio bažnyčia, sudėtinga, vokalinė, polifoninė, a cappella, sunkiai suprantamo teksto muzika, pagarbos verta koncerto trukmė ir nebūtinai sėdima klausymo vieta. Kitiems – išskirtinio grožio ir subtilumo muzika, balsai, interpretavimas ir dirigavimas, erdvė, menanti pusę tūkstančio metų, ir laiką sustabdęs skambesio stebuklas, dvasią ir kūną atvėsinę kūriniai ir erdvė, neregima ranka tvarkanti ir užglostanti realybę. Klausiausi šio sakralaus skambesio ir jaučiausi tarsi panirus į vėsius ežero ar jūros vandenis.

Po koncerto pamažu žingsniuojant Senamiesčio gatvelėmis ir galvojant apie tai, kas kažkada vyko aplink Kauno pilį, iš galvos neišėjo eilutės iš Susannos Clarke knygos „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“. „Iš ten, kur sėdėjome, atsiverdavo vaizdas į erdvų kiemą, apsuptą raižytų ir auksuotų kolonų. Mūsų tarnai, pažai ir ginklanešiai zujo pirmyn ir atgal rūpindamiesi, kad būtume pasiruošę siaubingai atkeršyti nedorėliams priešams! Anapus kiemo pastatytose arklidėse glaudėsi ne vien dailiausi Anglijos žirgai, bet ir trys vienaragiai, kuriuos kitas elfas – mano pusbrolis vedėsi į Šventąją Žemę, idant jie užbadytų priešus“ (p. 543).

Susitaikymo kelias

Visai kitokia vėsa šaldė sielą ir kūną Kauno valstybinio muzikinio teatro Giuseppe'ės Verdi operos „Nabukas“ premjeroje, prasidėjusioje „Susitaikymo kelio“ eitynėmis IX forto memorialiniame komplekse. Visuomet tikėjau, kad atvirame ore atliekama muzika miestą padaro laimingesnį, bet vargu ar šį kartą buvo galima kalbėti apie laimę. O apie susitaikymą? Su kuo? Ar tik ne su pačiais savimi?

Nedidelė – tik nuo IX forto muziejaus prieigų iki monumento, o ne nuo geto Vilijampolėje iki savo mirties vietos – eitynės Didžiajai akcijai (1941 m.) atminti prasidėjo beveik su pirmais liūties lašais. Jų pradžioje ir sustojus buvo grojama, giedama ir skaitoma. Ėję choristai niūniavo. Minioje, pliaupiant lietui, buvo sunku suprasti ir išgirsti, sustojus reikėjo įtempti ausis. Kasdienybei primygtinai beldžiant lietaus lašais į galvą ir šlapia, purvina žole kabinantis į kojas buvo apie ką pagalvoti tą trumpą atkarpėlę einant su brangiausiu žmogumi. O jeigu taip iš tikrųjų eičiau? Paskutinį kartą? Gal net nežinodama, kas atsitiko ar atsitiks mano šeimai? Ką aš daryčiau paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis? Ar galvočiau, koks nepalankus oras išpuolė mano paskutinę dieną, ar tyliai niūniuočiau mintyse siųsdama meilę artimiesiems?

Sustojimo vietose buvo paimtos tuščios kėdės – skaudus nutrauktų gyvenimų simbolis, eitynes simboliškai vedė aktorius Ramūnas Šimukauskas. Ėjome klausytis operos, tad pirmiausiai pagalvojau apie Valstybės teatro dirigentą ir pianistą Leibą Hofmeklerį, žuvusį pirmaisiais karo metais. Galbūt netgi ten. Ir apie Valstybės teatro orkestro smuikininką Ruvimą Stenderį. Nežinau, kodėl, bet tuščios kėdės man asocijavosi su nužudytais muzikais. Kaip įsisąmoninti, kad ten buvo nužudyta 50 000 žmonių? Kaip įsisąmoninti, kad viltingas pažadas „daugiau niekada“ virto šiandien vykstančio karo grimasa? Tikriausiai visi ėję turėjo ką prisiminti ir apie ką pagalvoti – ne tik apie nužudytus nacių ir vėliau sovietų, bet ir dabar žudomus ukrainiečius.

„Nabukas“ IX forte

Visuomet tikėjau, kad mene viskas vyksta būtent tada, kada reikia, ir taip, kaip reikia. Vadinasi, eitynės ir turėjo prasidėti po apsiniaukusiu dangumi, o opera turėjo būti lydima stiprios liūties, skausmu dvelkiančio skulptoriaus Alfonso Ambraziūno ir architektų Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus paminklo IX forte nužudytoms aukoms fone.

Negalėjau atsistebėti puikiu muzikų, rengėjų ir technikų darbu – atsipirkus tik šlapiais drabužiais ir lietaus išbelsta galva, stebėjau sustyguotą veiksmą – įkvėptą vaidybą ir dainavimą, stulbinamą orkestro ir dirigento Jono Janulevičiaus darbą, pliaupiant lietui dainavusius chorus (Garliavos sporto ir kultūros centro kamerinį chorą „Credo“, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos vokalinę grupę „Dangi“, Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ berniukų chorą, Kauno kultūros centro mišrų chorą „Diemedis“, Kauno miesto tautinio meno ansamblio chorą „Ratelinis“, Kauno mišrų chorą „Saluto“, Kauno mišrų chorą „Leliumai“, Kauno šv.Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios jaunimo mišrų chorą „Song Deo“, KTU akademinį chorą „Jaunystė“, KTU mišrų chorą „Absolventas“ ir KTU tautinio meno kolektyvo chorą „Nemunas“, LSMU Kauno klinikų moterų chorą „Kanklės“, Pasvalio mišrų chorą „Canticum novum“ ir VDU kamerinį merginų chorą), dalyvavusius eitynėse ir didingai suskambėjusius garsiajame chore „Skrisk, svajone“. Chorus sutelkė ir pasirodymui parengė dirigentė Danguolė Beinarytė.

Ne kartą pagavau save mąstant, kad jei ne lietus – tai būtų nuostabus vakaras su įstabia muzika, juk įgarsinimas ir vaizdas ekranuose, klausytojų išdėstymas ir srautų paskirstymas buvo kone idealus. Jau dabar svajoju, kaip eisiu žiūrėti šios nuostabiai pastatytos operos į teatrą ir galėsiu įsiklausyti į muzikos ir dainavimo niuansus, įsigilinti į režisūros ir scenografijos subtilybes. Liepos 16-osios renginys – ne tik operos premjera, bet ir įvykis, teiginys simbolinėje erdvėje.

G.Verdi operos „Nabukas“ (libreto autorius Temistocle Solera) pasaulinė premjera įvyko 1842 m. Milane, choras „Skrisk, svajone“ tapo ne tik viena populiariausių melodijų, bet ir kenčiančiųjų himnu, skaudžiai koreliavusiu su eitynėse niūnuota melodija. Statytojų komanda – muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Jakštas, dirigento asistentė Oksana Madaraš, asistuojanti režisierė Viktorija Streiča, scenografas Artūras Šimonis, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacijų autorius Arvydas Strimaitis, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, prie kurios prisijungė tvaraus dizaino idėjas spektaklyje realizavęs kostiumų ir grimo dailininkas Dainius Bendikas. Premjeroje dainavo Laimonas Pautienius (Nabukas, Babilono karalius), Kristian Benedikt (Izmaelis, Izraelio karaliaus sūnėnas), Liudas Mikalauskas (Zacharija, Izraelio šventikas), Gitana Pečkytė (Abigailė, nesantuokinė Nabuko duktė), Gabrielė Kuzmickaitė (Fenena, Nabuko duktė), Tomas Ladiga (Baalo žynys), Mindaugas Zimkus (Abdalas, sargybos viršininkas), Gabrielė Bukinė (Ana, Zacharijos sesuo). Pasmerktųjų, karių ir palydos vaidmenis atliko teatro ir choro artistai.

Pagirtina, kad, rengiantis premjerai, medijose mintimis dalijosi spektaklio statytojai ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, atskleisdami ir savo asmeninį santykį su kuriamu spektakliu ar herojumi. Belieka sutikti su režisieriumi K.Jakštu, apgailestaujančiu dėl nesikeičiančio pasaulio, nors operos veiksmas vyksta 587 m. pr. Kr., o G.Verdi operą sukūrė XIX a. pabaigoje. Po jo pastebėjimo, kad ši opera statoma prieš arba po pasaulį sukrėtusių įvykių, nukrėtė šiurpas. Norėtųsi dar kartą ir dar atidžiau įsigilinti į, atsižvelgiant į pasaulio įvykius ir premjeros vietą, spektaklyje atsiradusias naujas prasmes – ne tik vertybinius pasirinkimus melo, karo, priešpriešos akivaizdoje ir atgailą, bet ir kostiumų ir scenografijos simboliką. Atkreipiau dėmesį į stilizuotų, istorinius laikus ir šias dienas jungiančių kostiumų priešpriešą, šalčiu dvelkiančius vyrus su juodais odiniais lietpalčiais, drabužių spalvas, batus, juostas, kuriomis buvo užrištos akys ir kurios atrištos nugula ant pečių, stalą ir jo padėtis, kaip ir į pabrėžtinai aiškius simbolius, kaip genocido vietų pavadinimai, sidabro spalva įspausti ant sendintos skardos sienų, suformuojančių simbolinę laiptų plokštumą. Kaip teigia A.Šimonis – ši atminties detalė gali būti nepatogi ar nesmagi. Visa tai tik sustiprino puikios, kaip priminė dirigentas J.Janulevičius, 28 metų kompozitoriaus G.Verdi dramaturgiškai išbaigtos, šiandien puikiai atpažįstamo skambesio operos muzikos poveikį.

Pagrindiniai operos herojai – Nabukas ir Abigailė yra antagonistai. Ryškiausią, didžiulės vokalinės ištvermės reikalaujantį Abigailės vaidmenį sukūrusi Gitana Pečkytė buvo nuostabi: skendinti skausme ir neapykantoje, įtikėjusi keršto prasme, šiurpi pykčio ir godumo – jeigu ne man, tai niekam – kulminacijose, o kartu jautri ir nelaiminga moteris. Laimono Pautieniaus sukurtas Nabuko vaidmuo sudėtingas ir dvilypis, atskleidžia visą jausmų amplitudę – nuo išdidaus, žiauraus karaliaus iki aptemusio proto, nuo sosto nustumto ir atgailaujančio tėvo. Įtikinamai rūstūs ir išraiškingi buvo Zacharijo vaidmenį sukūręs Liudas Mikalauskas ir Baalo žynio – Tomas Ladiga. Švelnūs ir subtilūs Kristian Benedikt (Izmaelis), Gabrielė Kuzmickaitė (Fenena), kontekstą gražiai papildė Mindaugas Zimkus (Abdalas) ir Gabrielė Bukinė (Ana). Biblinio siužeto opera dėl chorinių scenų gausos artima oratorijai, chorai čia įkūnija tautos idėją, todėl ne tik nenustebino, bet ir nudžiugino rengėjų mintis prijungti papildomus chorus.

Operos siužetas pasakoja ne tik apie Jeruzalės užpuolimą, šventyklos sugriovimą ir žydų išvarymą į nelaisvę, bet ir apie žmogiškąsias aistras, pagrindinių herojų pasikeitimus. Tautos pavergimo fone pasakojama Izmaelio ir Fenenos meilė, prasidėjusi dar Izmaeliui esant Babilono nelaisvėje; Fenenos kaip įkaitės, o vėliau ir trumpas regentės vaidmuo, jos atsivertimas į judaizmą ir romus mirties pasirinkimas kartu su kitais žydais. Be atsako likusi ir šantažuojanti Abigailės meilė Izmaeliui, Baalo manipuliacija Abigailės jausmais, atskleidžiant, kad ji netikra Nabuko duktė, neapykanta tėvui, bandymas užgrobti sostą ir jo užgrobimas, apgaule išgautas Nabuko parašas ant Fenenos mirties nuosprendžio, o galiausiai – savižudybė. Beatodairiškas Nabuko žiaurumas ir pasiskelbimas dievu, žydų, tad kartu ir Fenenos pasmerkimas mirčiai, Zacharijo perspėjimas dėl šventvagystės, žaibo smūgis, atgaila ir atsivertimas, finale Zacharijui jį paskelbiant karalių karaliumi.

Kaip teigė rengėjai – visa, kas vyksta ar įvyko Kauno mieste, yra kauniečių atsakomybė. Atsakomybė ir pasirinkimų kaina, kurių leitmotyvas, itin ryškus šioje operoje, kaip niekad svarbūs ir šiandien.

Pastoralinės scenos

Vėlgi ne Kauno filharmonijoje, o Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje liepos 30 d. vykęs Kauno styginių kvarteto – Karolinos Beinarytės-Palekauskienės (I smuikas), Aistės Mikutytės (II smuikas), Eglės Lapinskės (altas), Sauliaus Bartulio (violončelė) ir obojininko Roberto Beinario koncertas „Pastoralinės scenos“ buvo tiesiog dovana savo atmosfera, skambesiu ir ramybės priebėga. Koncertą pradėjo britų kompozitoriaus Malcolmo Arnoldo (1921–2006) šviežio, gaivaus skambesio Obojaus kvartetas op. 61 (1957). Toliau skambėjo Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Styginių kvartetas Nr. 4 c-moll, op. 18 Nr. 4 (1799), Gaetano Donizetti (1797–1848) „Andante sostenuto“ obojui ir styginiams, o pabaigoje – Nyderlanduose gimusio ir Didžiojoje Britanijoje kūrusio kompozitoriaus ir obojininko Frédérico Bonzono (1850–1926) Pastoralinė scena „Ardėnuose“ (apie 1890) obojui ir styginiams.

40-metį gruodį atšventęs, kasdienybės stebuklą kuriantis Kauno styginių kvartetas pasižymi repertuaro gausa ir įvairiapusiškumu, įrašais, kurių didžiąją dalį sudaro Kauno kompozitorių kūriniai styginių kvartetui. Prisipažinsiu – ir šį kartą laukiau lietuviško kūrinio jei ne programoje, tai bent bisui, nors nesiskundžiu ir Ennio Morricone'ės (1928–2020) "Gabriel's Oboe" iš Rolando Joffé filmo „Misija“ (1986), kurį atliko R.Beinaris ir Kauno styginių kvartetas. Gėrėjausi nepriekaištingu skambesiu, bet nejučia galvojau apie dirigento Algimanto Kalinausko atsiminimuose „Ataidai“ rastą mintį apie kompozitorių ir dirigentą Jeronimą Kačinską, net vokietmečiu į koncertus būtinai įtraukdavusį lietuviškos muzikos. Mes jau daugiau kaip 30 metų laisvi. Ar aš per daug noriu tikėdamasi lietuviškos muzikos kiekviename koncerte?



NAUJAUSI KOMENTARAI

ji

ji portretas
Ar ,,Nabukas" buvo Pažaislio muzikos festivalio repertuare? Apie ką tas straipsnis?

atlygis

atlygis portretas
už rašliavos apimtį...tik mokytoja ištvertų perskaityti tokį rašinėlį

Pažaislis patapo šeimynine kontora babkem plauti

Pažaislis patapo šeimynine kontora babkem plauti portretas
O kur kulinarinio h/gumoro recenzija ?o gal yra,tik skaityti užšakytą rašinėlį tingu.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Afrika Lietuvoje
    Afrika Lietuvoje

    Lietuva turės futbolo stadioną. Normalų futbolo stadioną. Šiuos žodžius reikėtų kartoti vėl ir vėl, kad patikėtume tuo, kas neseniai tapo realybe. Ilgus dešimtmečius trukusios dejonės, kad mūsų futbolininkams nėra kur gainioti svi...

    1
  • Krizė po krizės. Kaip nepasiduoti chroniškam stresui?
    Krizė po krizės. Kaip nepasiduoti chroniškam stresui?

    Viena paskui kitą ištinkančios krizės – pandemija, karas, ekonominiai iššūkiai – veikė ir tebeveikia žmones gana intensyviai, o neturint užtektinai laiko atsigauti, tikėtina, galima atsidurti chroniško streso b...

  • Nuostabos dovana
    Nuostabos dovana

    Prieš kelias savaites Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gediminas Jankus vieno iš dienraščių žurnalistams skambiai pareiškė, kad programos „Kaunas 2022“ renginių vadybininkai ir organizatori...

    1
  • Viagra Rusijos prezidentui
    Viagra Rusijos prezidentui

    Ar daugiau nei du dešimtmečius Rusijos prezidento soste sėdintį Kremliaus caraitį Vovočką (1952) derėtų lyginti su Adolfu Hitleriu (1889–1945)? Nuo pat Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikų A.Hitlerio pavardė, jo asmuo ir su ju...

  • Ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?
    Ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?

    Gyventojų statistika rodo, kad 2022 m. Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, gyventojų skaičius sparčiau mąžta tik Bulgarijoje, o dėl prasčiausių rodiklių konkuruojame su Latvija ir Ukrai...

    7
  • Bulviakasis Baltarusijoje
    Bulviakasis Baltarusijoje

    Suomiams prireikė daugiau nei trijų dešimtmečių, kol galiausiai ryžosi atsikratyti dar nuo Šaltojo karo laikų pietinėje Suomijos provincijoje užsilikusios bronzinės bolševikų vado stovylos, kurią kadaise Kotkos miestui padovanoj...

  • Kas būtume be savo mokytojų?
    Kas būtume be savo mokytojų?

    Mokytojų diena – šventė ne tik mokytojams. Šią dieną švenčiame ir mokinystės džiaugsmą. Juk visi šiame gyvenime esame mokiniai ir kiekvienas žvalgomės mokytojo, į kurį galėtume lygiuotis, juo sekti. ...

    3
  • E. Lucasas: Rusija pralaimi karą – pasiruoškite pasekmėms
    E. Lucasas: Rusija pralaimi karą – pasiruoškite pasekmėms

    Vladimiras Putinas negali laimėti. Bet Ukraina gali. Vieninteliai klausimai – kada, kokia kaina, kokiu mastu ir kas nutiks po to. Toks yra verdiktas po septynių mėnesių kruviniausio ir destruktyviausio karo, kokį Europa yra patyrusi nuo 1945-ųjų. ...

  • Mokytojo dieną pasitinkant
    Mokytojo dieną pasitinkant

    Rugsėjui nueinant Naujamiestyje susitikau seniai nematytą vieną savo pačių pirmųjų auklėtinių, ne ką jaunesnį už mane ir jau stipriai apšarmojusia, kaip ir mano, barzda. Pasišnekučiavom. Ir staiga jis man uždavė klausimą: „K...

    3
  • Naftos spalvos perspektyvos
    Naftos spalvos perspektyvos

    Reaguodami į vasarį prasidėjusią invaziją į Ukrainą, Vakarai Rusijai, be kita ko, paskelbė precedento neturinčių sankcijų paketų. ...

Daugiau straipsnių