Laisvė būti, rinktis ir nekęsti

Kai perskaitai, kiek lėšų yra sukaupęs vienas ar kitas kandidatas į prezidento postą, tampa aišku, jog idėjos čia išties nustumtos į šalį. Rinkėjai ir šį kartą veikiausiai verkšlens, jog vėl išsirinko ne tą prezidentą, ne tie pateko į Europos Parlamentą ar į vietines tarybas.

Vokiečių politikai po pernai įvykusių rinkimų suprato, jog rinkėjai nesikeis, būtent politinės partijos turi keisti savo kalbėseną, o ne rinkėjus kaltinti, kad jie vis ne tuos išrenka.

Štai įvykęs CDU partijos debatų sekmadienis privertė ir šios partijos vadovę A.Kramp-Karrenbauer ištarti, jog 2015-ųjų gruodžio įvykiai, susiję su migracija, Vokietijoje daugiau nebepasikartos.

Pabėgėlių problema? Taip. Vokietijai reikia darbo jėgos. Ir dabar jau oficialiai buvo skelbta, kiek tuštėjančių darbo vietų laukia naujos darbo jėgos. Čia niekas nediskutuoja apie tai, jog tas vietas turėtų užpildyti Europos Sąjungos šalių piliečiai. Neslepiama, jog tuštėjančias darbo nišas užims trečiųjų šalių piliečiai.

Vokietija – gerovės valstybė. Ji turi teisę rinktis ir inicijuoti tai, kad atvykėliai paisytų jų gyvenimo taisyklių bei tradicijų.

Tačiau iš esmės mes visi turime vieną bendrą vardiklį: visi turime teisę būti laisvi. Be prievartos ir be neapykantos.

Ką siūlo Vokietijos socdemai? Saugų socialinį gyvenimą. Pensijų reformą.

Rinkėjai nesikeis, būtent politinės partijos turi keisti savo kalbėseną, o ne rinkėjus kaltinti, kad jie vis ne tuos išrenka.

Iš tiesų ne visiems čia mokamos tūkstantinės pensijos, kaip galima išgirsti mitologizuojant Lietuvoje.

Beje, kai valdiškose Vokietijos institucijose pamatė man Lietuvoje skiriamas išmokas, tepaklausė: "Kas čia per pinigai? Kaip už tokius pinigus pragyvenate?"

Tokių kaip aš, nepostringaujančiųjų apie orumą, Lietuvoje daug. Ši akis badanti socialinė neteisybė atkelia vartus abejingumui ir neteisingumui.

Būtent pensijos dabar skaldo Vakarų bei buvusios socialistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos piliečius. Mat Vokietijoje prie pagrindinės pensijos yra skiriama ir vadinamoji įmonės pensija. Rytų Vokietijoje 90 proc. asmenų gauna pagrindinę pensiją, o 60 proc. Vakarų Vokietijoje gyvenančių pensininkų gauna įmonių pensiją, likusi dalis išmokų sudaro pagrindinę pensiją.

Nuomonių yra įvairių. Tačiau politikai diskutuoja dėl ateities ir tai, ką jie nuspręs dabar, gali lemti būsimųjų rinkimų federalinėse žemėse, o paskui ir Bundestage rezultatus.

Oriai gyventi Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, reiškia, kad į tokią gyvenimo kokybę turi teisę ne tik mokytojai, gydytojai, slaugytojos ir kai kada prisimenami kultūros darbuotojai. Jei piliečiai moka mokesčius, kodėl išėjus į pensiją, kai laiko esti labai daug, o pinigų mažai, jiems gyvenimas tampa nepakeliama našta?

Vokiečių rinkėjai nedaužo langų stiklų, bet atėjus pasirinkimo metui jie atsakingai renkasi. "Pažadukų" visur buvo visais laikais. Ar ne šitaip prieš keletą metų Vokietijoje į politiką atėjo Piratų partija, AFD ("Alternatyva Vokietijai"), o Lietuvos politikoje atsirado A.Valinskas su bendraminčiais?

Šiemet prieš rinkimus Lietuvoje atsirado daugybė rinkimų komitetų. Gyvenimas nemėgsta tuštumos, politika – juolab. Tik čia visada yra daug norinčiųjų tapti išrinktaisiais, o labai maža tikrai to vertųjų.

***

Pastaruoju metu Vokietijoje ramybę drumsčia daktaro disertacijų plagiatų skandalai. Dabar tokių problemų turi socdemų ministrė F.Giffey.

Ar, pasitvirtinus įtarimams, ji galėtų likti politikoje?

Prieš keletą metų tokie įtarimai plagiatu buvo pareikšti dabar jau buvusiems ministrams K.-Th. zu Guttenbergui ir A.Schavan. Abiem buvo atimti mokslo daktarų laipsniai ir jie abu turėjo palikti savo postus.

Jeigu dabartinei šeimų ministrei F.Giffey būtų panaikintas mokslo daktaro laipsnis, bet politikė liktų šiame poste, ji būtų turbūt čia vienintelė, kuriai pavyko tai padaryti.

Dabar laukiama universiteto, kuriame buvo apginta disertacija, sprendimo.

Suprantama, ministre galima būti ir netekus mokslo daktaro laipsnio. Tačiau tai jau yra pačios ministrės garbės ir orumo reikalas.

***

Kai pažįstamiems vokiečiams pasakojau apie jau spėjusį pagarsėti Šviesų festivalį Klaipėdoje, jie niekaip nesuprato, kodėl jo taip reikia, juolab kad jis brangokas. Jie mano, kad tai pernelyg išlaidu.

O man atrodo, kad problema yra ne pats festivalis ar jo kaina, o švenčių organizatorių idėjų stoka. Ar toks renginys tikrai galėtų būti vertinamas kaip reali investicija į miesto kultūrą? Uostamiestis neturi daugiau ir įvairesnių kultūrinių poreikių?

Viena, kas krenta į akis: sėdintiesiems valdžios postuose tiesiog stinga nuoseklumo.

Dar vis tebesvarstoma idėja, kad, vienai politinei partijai laimėjus rinkimus, moksleiviai, studentai, pensininkai esą galės miesto transportu važinėti nemokamai.

Kodėl išskirtos būtent tos gyventojų grupės? Kodėl taip daroma? Ar kad sumažėtų oro tarša, ar tai reali pagalba socialiai silpniems miestiečiams? Veš nemokamai kasdien ar vieną kartą per savaitę?

Politikoje atsitiktinumų nebūna. Vokiečiai turi gerą savybę: menkiausius neaiškumus jie stengiasi aptarti, diskutuoti, suvokti reikalo esmę, kam ir kodėl tai galėtų būti naudinga.

Piliečių balsas Vakarų Europoje tikrai nėra atsitiktinis: jie visada nori turėti pasirinkimo laisvę, gyventi ir būti nevaržomi. Šiandien ir dabar.