Teisiniu požiūriu Lietuva vis dar buvo nei gyva, nei mirusi, o Kremlius, kaip rodė tiek tų laikų, tiek nūdienos įvykiai, vis dar nebuvo nusiteikęs paleisti nei Baltijos valstybių, nei bet kurio kito carų ar SSRS valdovų užkariauto krašto.
Antai 1991 m. balandžio 9 d. apie atsiskyrimą nuo SSRS paskelbė dar vienas kraštas – Sakartvelas („The New York Times“ straipsnis „Sovietinė Gruzija skelbia atsiskirianti“ (angl. „Secession decreed by Soviet Georgia“, 1991 04 10).
Nuo XV iki XIX a. vakarinės dabartinio Sakartvelo žemės buvo žinomos kaip Imeretijos karalystė, o centrinė ir rytinė dalys nuo 1762-ųjų sudarė vadinamąją Kartlio–Kachetijos karalystę (nuo XV a. iki susijungimo jos egzistavo kaip atskiri dariniai).
Osmanų imperija, Persija ir Rusija daugelį metų konkuravo dėl šių kraštų (kaip ir dėl likusio Kaukazo), o XVIII–XIX a. sandūroje, valdant vokietei Sofijai (1729–1796), dar žinomai Jekaterinos II vardu, jos sūnui Pavelui Petrovičiui (1754–1801) ir anūkui Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825), dabartinio Sakartvelo žemės buvo įtrauktos į Rusijos imperijos sudėtį.
Po Didžiojo karo (1914–1918) Sakartvelas, kaip ir Armėnija bei Azerbaidžanas, tapo nepriklausomas, tačiau visų jų nepriklausomybė truko trumpai.
Naujasis Sakartvelo atsiskyrimas nuo SSRS buvo paremtas 1991 m. pavasarį vykusiu referendumu („The New York Times“ straipsnis „Sovietų gruzinai balsuoja plebiscite dėl nepriklausomybės“ (angl. „Soviet Georgians Vote in Independence Plebiscite“, 1991 04 01).
Didžioji dalis balsavusiųjų pasakė nepriklausomybei „taip“, tačiau jame sąmoningai nedalyvavo dviejų regionų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – etninių mažumų atstovai, o tai reiškė, kad Gruzija ateityje gali turėti labai didelių problemų.
Pasak „Los Angeles Times“ straipsnio „98 proc. Gruzinų balsavo už respublikos nepriklausomybės paskelbimą: Sovietų Sąjunga: įstatymų leidėjai teigia, kad dabar kyla klausimas, kaip atkurti prieš 70 metų prarastą valstybingumą. Kremlius grasina nepaprastąja padėtimi“ (angl. „98 % of Georgians Vote to Declare Republic Independent: Soviet Union: The question now is how to restore the statehood lost 70 years ago, lawmakers say. The Kremlin threatens a state of emergency“, 1991 04 02), SSRS Aukščiausiasis Sovietas netgi rekomendavęs Gorbačiovų giminės ainiui Michailui Sergejevičiui (1931–2022) pasinaudoti savo prezidentinėmis galiomis ir įvesti nepaprastąją padėtį šiaurinio Sakartvelo teritorijoje (joje, pasak straipsnio autoriaus, etninių grupių smurtas vien tais metais pražudęs apie šimtą žmonių). Šis žingsnis būtų leidęs dislokuoti daugiau pajėgų Pietų Osetijoje ir galbūt sulėtinęs Sakartvelo išstojimą, tačiau problema buvusi ta, kad tuo metu jau augę ir sukarinti kartvelų daliniai.
Tuo metu SSRS nenorą paleisti užkariautų teritorijų rodė ir įvykiai kitame krašte – Lietuvoje. Teigiama, kad nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1991 m. rugpjūčio 22 d. sovietinio OMON ir kitų jėgos struktūrų smogikai surengė visą virtinę išpuolių prieš neseniai nepriklausomybę paskelbusios valstybės pasienio postus. Per šiuos išpuolius pareigūnai dažniausiai būdavo bauginami, mušami, apiplėšinėjami, žeminami, žalojami, o jų postai padeginėjami bei kitaip niokojami.
Daugiausiai aukų pareikalavęs išpuolis įvyko 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija, kai atėjūnai nužudė šešis pareigūnus. Dar vienas jų vėliau mirė nuo sužeidimų (tų metų gegužę kitame poste buvo rastas ir dar vieno pasieniečio kūnas su šautinėmis žaizdomis).
O tuo metu kitame nuo SSRS atsiskirti svarstančiame krašte – Ukrainoje – apsireiškė labai svarbus svečias. Atvykęs į Kijevą 1991 m. rugpjūčio 1 d., jis pasakė liūdnai pagarsėjusią kalbą, kurią ir dabar daug kas interpretuoja kaip raginimą Ukrainai ir kitiems likti SSRS sudėtyje.
„Visą šį šimtmetį despotai apsimetinėjo demokratais, o kalėjimų prižiūrėtojai – išlaisvintojais. Pasitikėjimą vyriausybe galima atkurti tik atkuriant šių sąvokų prasmę. Nenoriu, kad atrodytų, jog pamokslauju, bet pradėkime nuo šio plataus termino „laisvė“. Kai mes, amerikiečiai, kalbame apie laisvę, turime omenyje žmonių gebėjimą gyventi nebijant vyriausybės kišimosi, nebijant kitų piliečių priekabiavimo, neribojant kitų žmonių laisvių. Mes nelaikome laisvės privilegija, suteikiama tik tiems, kurie laikosi tinkamų politinių pažiūrų arba priklauso tam tikroms grupėms. Mes ją laikome neatimama individualia teise, suteikta visiems vyrams ir moterims“, – kalbėjo tuometis JAV prezidentas George’as Herbertas Walkeris Bushas, gyvenęs nuo 1924-ųjų iki 2018-ųjų (kyivpost.com portale pateikiamas straipsnis „G. H. W. Busho Kijevo kalba „Laisvė nėra tas pats, kas nepriklausomybė“ (angl. „George Bush’s Chicken Kyiv speech „Freedom is not the same as independence“, 2001 08 09).
(be temos)
(be temos)