Pabaigos pradžia: vakar prasidėjus išankstiniam balsavimui, rinkimų maratono finišas pasidarė ranka pasiekiamas. Rytoj viešojoje erdvėje pasirodys paskutinės politinės reklamos, šeštadienį visi galėsime skirti paskutiniams apmąstymams, kam atiduoti savo balsą. Na, bent jau teoriškai. Juk praktiškai tikimybė, kad sekmadienį gausiais būriais patrauksime į savas apylinkes, – ne didesnė už viltį dar šiemet sulaukti bobų vasaros.

Per pastaruosius Seimo rinkimus pilietinę pareigą atliko maždaug 4 iš 10. Likusieji rado įdomesnių užsiėmimų arba teisinosi įvairiausiais argumentais. "Nebalsuoju, nes..." – sakinio tęsinį pasyvieji paprastai pratęsia priklausomai nuo savo planų, savijautos, oro rinkimų dieną, savo bendruomeniškumo laipsnio. "Neturiu laiko gilintis į partijų programas", "Visi jie sukčiai", "Mano balsas nieko nepakeis", "Puikiai žinau politinės evoliucijos dėsnius: visi maištininkai virsta drakonais" ir t. t.

Taip manančių žmonių ausų nepasiekia nei mosavimas patriotizmo korta, nei apeliavimas į pilietiškumą bei sąžinę.

Mūsų pasyvumas per rinkimus nesiskiria nuo tendencijos Vakaruose. Nesiskiria ir priežastis: kalčiausi patys politikai. Supratę, kad savo įvaizdžiu ar šokiais lengviausia sužavėti rinkėjus, o rinkimų programa – tik grožinės literatūros kūrinys, kurio visi herojai ir įvykiai neturi nieko bendra su realybe, jie atgrasė nemenką dalį potencialių rinkėjų. Ir anaiptol ne "runkelių" ar "bambalinių".

Jei 8 iš 10 Lietuvos piliečių nepasitiki Seimu, ar verta tikėtis, kad visiems staiga suskaus galvą dėl to, kas mins parlamento slenkstį artimiausius ketverius metus?

Pirmadienį, kai žinosime ne tik nugalėtuosius, nugalėtojus, bet ir apytikslį balsavusiųjų procentą, sulauksime ir tradicinių debatų dėl rinkėjų pasyvumo. Privalomo balsavimo šalininkai diskutuos su pasirenkamosios demokratijos gynėjais. Konsensusas nebus pasiektas, todėl aktyvių piliečių nepadaugės ir iki 2016-ųjų.

Nebent... Nebent įvyktų stebuklas – maištininkai pasipriešintų politinės evoliucijos dėsniams ir šįkart nevirstų drakonais.