Lenkijos ir Lietuvos konfliktas peraugo elementaraus diplomatinio ginčo ribas. Iki šiol buvo cituojami "šaltiniai" arba populizmo nevengiantys lenkų politikai, o dabar Varšuva jau viešai ėmėsi svaidytis priekaištais ir grasinimais Vilniui.

"Apgailestaujame, kad draugiški mūsų veiksmai pastaraisiais metais nesulaukė adekvačios Lietuvos reakcijos", – oficialiai pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad artimiausiu metu imsis atitinkamų diplomatinių žingsnių.

Tiksliau, jau ėmėsi: pradėjo blokuoti Lietuvos įsitraukimą į naują Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos pajėgų dalinį Veimaro kovinę grupę ir elektros tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesimą (tai jau kur kas baisiau iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos išsivaduoti trokštančiam Vilniui).

Padėtis ne juokais primena 1938 m., kai Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą ir grasindama jėga privertė priimti jos sąlygas. Tą kartą esminis reikalavimas buvo užmegzti diplomatinius santykius ir atsisakyti karo padėties, o kartu – iš esmės ir Vilniaus.

Dabartinių santykių priežastys šiek tiek kitokios: neišspręsti klausimai dėl žemės Vilniuje ir Rytų Lietuvoje grąžinimo, lenkų kalbos išsaugojimo švietimo sistemoje, sutikimo rašyti asmens dokumentuose pavardes gimtąja kalba arba dvikalbius vietovių ir gatvių pavadinimus ten, kur lenkai sudaro daugumą.

Įdomiausia, kad šios bėdos neatsirado nei šią, nei praėjusią savaitę. Jau tikriausiai dvidešimtmetį sprendžiama žemės grąžinimo problema, diskutuojama dėl lenkų mažumos teisių ir integracijos. Tiesa, beveik du dešimtmečius gulėjo užšaldyta ir Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių problema, bet 1938 m. ultimatumas nuskambėjo reaguojant į tarptautinę situaciją – agresyvėjant nacistinei Vokietijai Varšuva panoro užsitikrinti saugų užnugarį.

O kodėl būtent dabar Lenkija pradėjo Lietuvos puolimą? Tik sąmokslininkai sugalvotų, kad tai susiję su Lenkijos ir Rusijos santykių atšilimu. Kita vertus, neįtikina ir pareiškimas, kad Varšuvai paprasčiausiai trūko kantrybė belaukiant, kol Lietuva įgyvendins savo pažadus.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie Lietuvos politikai ir diplomatai Lenkijos spaudimą sieja su lenkų valdoma "Mažeikių nafta". Kalbama, kad sprendimas parduoti "Mažeikių naftą" jau priimtas, liko tik surasti pirkėją, kuris sumokėtų tiek, kad gamyklą valdančio lenkų koncerno "PKN Orlen" nuostoliai būtų mažiausi. Tačiau prieš tai reikia kaip nors pakelti "Mažeikių naftos" vertę. Vienintelė priemonė tam pasiekti – gauti iš Lietuvos Vyriausybės tam tikrų lengvatų (pavyzdžiui, prisijungti "Klaipėdos naftą").

Kiek ši teorija teisinga – parodys laikas. Tačiau bet kokiu atveju šis konfliktas nėra naudingas Lietuvai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas tapo labai emocingas ir viešas, o Audronis Ažubalis, dar prieš tapdamas užsienio reikalų ministru, ne kartą viešai kritikavo ambicingąjį Lenkijos diplomatijos vadovą Radoslawą Sikorskį, mažai tikėtina, kad sprendimas bus pasiektas ministerijų lygiu.

Todėl viena pagrindinių Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės užduočių per šiandien ir rytoj vyksiantį ES viršūnių tarybos susitikimą Briuselyje – pasimatyti su Lenkijos vadovais ir mažų mažiausiai išsiaiškinti tikrąsias konflikto priežastis.