Liaudies seimo priešaušriu: propagandinio žodyno žaismas

Liaudies seimo deklaracijose suskambo kokybiškai naujas komunistinės propagandos žodynas, kuris dabar gali kelti šypseną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jis ilgą laiką buvo mūsų kultūros dalis. Kita vertus, žodyno pokyčiai liudija ir vertybines permainas. Tiesiog kviečiu dar kartą įsigilinti į kai kurių svarbių tarpukario dokumentų turinį.

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte skaitome: "Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas."

Svarbiausi vertybiniai akcentai – tautų apsisprendimo teisė, nepriklausomybė, demokratija, rinkimai – aiškiai matomi ir girdimi. Atkurtos Lietuvos valstybės ateities vizija yra demokratinė respublika.

Dabar pabandykime suprasti Lietuvos Laikinosios Revoliucinės Darbininkų ir valstiečių vyriausybės manifesto (tų pačių 1918 m. gruodžio 16-ąją) kalbą: "Parsidavėlė Baltijos, Lietuvos ir Lenkijos buržuazija, nesitikėdama savo spėkomis pergalėti kylančią pas mus proletarų revoliuciją, daro visa, kad greičiau atvyktų anglų-prancūzų-amerikonų kareivija, ir kad padėtų jai kraujo upėse paskandinti darbininkų klasę. Mes žinome, ką neša šitie naujieji "liuosuotojai" Lietuvos proletarams ir pusiau proletarams: jie neša tą patį jungą ir nužeminimą, kuriuos trys metai atgal atnešė Vokietijos "liuosuotojai", tą patį darbininkų klasės ir sodžiaus biednuomenės grobimą, pavergimą. Iš Rusijos patyrimo mes matome, kad sąjungininkų imperialistų "okupacija" niekuomi nesiskiria nuo vokiečių imperialistų okupacijos: tas pats dvarininkų ir kapitalistų valdžios grąžinimas, tas pats darbininkų ir sodžiaus biednuomenės pavergimas, ta pati juodoji reakcija, tie patys šaudymai ir pasityčiojimai iš mūsų brolių."

Nors to meto sovietų Lietuva gyvavo labai trumpai, vos kelis mėnesius, tačiau paskelbtas manifestas mus užlieja nauju žodynu, kurį net ir dabar ne kiekvienas galėtų paaiškinti, ir nauju kontekstu.

Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija.

Jeigu reikėtų išversti Lietuvos bolševikų sukurtą tekstą į žmonėms suprantamą kalbą, jis skambėtų maždaug taip: Lietuvos Taryba ir Lietuvos Vyriausybė tarnauja svetimiems; ji yra silpna ir laukia pagalbos iš užsienio; užsienio valstybių karinė pagalba bus skirta susidoroti su darbininkais ir vargšais – taip, kaip buvo elgiamasi vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nepriklausomybės kovos ir Steigiamojo Seimo veikla įrodė Nepriklausomybės Akto signatarų vizijos tvarumą. Vis dėlto Lietuvos bolševikų pasėta sėkla apie Lietuvos valstybės ir demokratinių vertybių svetimumą surado dirvą ne tik tarp kairiųjų pažiūrų žmonių.

Įsiklausykime į prezidento Antano Smetonos kalbą "Liberalizmas ir fašizmas", kuri buvo pasakyta 1932 m. Lietuvių sąjungos skyrių atstovų suvažiavime: "Ne paslaptis, kad Tautininkų S-gai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. Insižeidusi liberalizmu, Lietuva turi jieškoti naujo kelio politikos tvarkai. Suktis in liberalizmą būtų sugrįžti ton vieton, kur būta 1926 m., grįžimas būtų politinės ligos atakratas. Bet, antra vertus, negalima vaizduotis Lietuvoje žydros italų padangės. Lietuviai turi susidaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenė, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas. Iš Italijos galima daug pasimokyti, bet jąja sekte sekti negalima."

Kalba intriguoja tuo, kad matyti aiškus vieno iš Nepriklausomybės Akto signataro vertybinis posūkis: liberali demokratija yra liga; Lietuvos visuomenę reikia perauklėti; pavyzdys yra Italija su Benito Mussolini priešakyje.

Savaime suprantama, A.Smetona, teigdamas, kad lietuvių visuomenė turi atsistoti ant savo pagrindo, neturėjo omenyje nei laikraščių "Aušra", nei "Varpo" veiklos tradicijų, o galvojo apie kažkokius kitus sprendimus. Įdomu tai, kad A.Smetona nesikovė Pirmojo pasaulinio karo apkasuose kaip B.Mussolini, neturėjo kovinės patirties ir nebuvo patyręs karinės drausmės teikiamų privalumų.

Antidemokratinė retorika toliau skamba A.Smetonos kalboje "Politinės gairės", pasakytoje 1933 m. Lietuvos tautininkų suvažiavime: "Vieninga tauta su vienu vadu priešakyje! Toks šūkis pasigirdo Italijoje. Ji buvo pirma didžioji šalis, kuri griežtai komunizmui atsispyrė. Italija pirma skelbė naują valstybės santvarką, pavadintą fašizmu. Mussolini laimėtas žygis Romon buvo smūgis liberalizmui. Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarkijos, staiga pasisukę nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritetinės valdžios. Pagaliau ir Vokietija, eilę metų gyvenusi Veimaro konstitucija, ilgai kentėjusi nematytai žiaurią parlamento partijų kovą ir dar žiauresnius rinkimus, lydimus muštynių ir žudymų, nuslydo nuo liberalizmo pagrindų ir šiandien, Hitlerio vadojaujama, fašistiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą."

Lietuvos prezidentas mintis dėsto paprastai: 1926 m. perversmas buvo dėsningas, nes B.Mussolini žygis į Romą buvo rimtas smūgis liberalizmui; demokratija lygu anarchija; partinė kova veda prie muštynių ir žudynių. Pasigirsta ir nauja gaida – autoritarinė valdžia padeda atsispirti komunizmo grėsmei. Tad tenka pripažinti, kad sukuriamas gana niūrus vaizdas. Nepriklausomybės Akto signataras savo rankomis amputuoja svarbiausią Lietuvos valstybės veikimo principą – demokratiją, o galimo Lietuvos visuomenės perauklėjimo pavyzdžiais tampa B.Mussolini ir Adolfo Hitlerio pertvarkymai. Tad nereikia stebėtis, kodėl Lietuvos komunistai A.Smetonos valdymą vadino fašistiniu.

Kita vertus, nereikia pasiduoti propagandinei demagogijai. Ar galima laikyti teisėtą valdžią žmogaus, kuris ją gavo perversmo būdu? Dar kartą prisiminkime bolševikinius postringavimus apie svetimą ir parsidavusią valdžią. Prie to pridėkime simpatijas B.Mussolini ir A.Hitleriui. Sukomponuosime puikią puokštę. Neteisėta, svetima, parsidavusi ir dar fašistinė A.Smetonos valdžia. Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija. Kodėl nepadėjo? 1940 m. JAV dar laikėsi neutraliteto, Prancūzija kapituliavo neatlaikiusi Trečiojo Reicho žaibo karo smūgių, o Anglija ruošėsi būsimiems mūšiams dėl Britanijos ir Atlanto vandenyno.

Akivaizdžia komunistinės retorikos pergale galima laikyti Antano Sniečkaus kalbą 1940 m liepos 21 d. Liaudies seime: "Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo, okupacijos ir svetimą, jungą, žino, kad tokia jos gyvenimo garantija gali suteikti tik įėjimas į brolišką Sovietų Sąjungos tautų šeimą. Galingoji ir nenugalimoji darbininkų ir valstiečių Raudonoji Armija užtikrins mūsų sienų neliečiamumą. Tada šios sienos bus šventos ir neprieinamos jokiam priešui. Mūsų šalies prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos užtikrins greitą, spartų socializmo kūrimą. Sovietinių penkmečių išugdytoji stambi socialistinė pramonė pakels mūsų krašto ūkį į tokias aukštybes apie kurias tebuvo galima tik svajoti. Lietuvos prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos suteiks sąlygas milžiniškam kultūros pakilimui. Mūsų kultūra augs ir kops į tas aukštybes, kurias šiandien yra pasiekusi Sovietų Sąjunga. Tačiau niekas kitas negali tautą pakelti taip, kaip tik Lenino-Stalino tautinė politika. Draugai atstovai! Mums visiems turi būti aišku, kad Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei ji nori gyventi laimingai ir laisvai. Tas kelias – prisidėti prie Sovietų Sąjungos. Bet kuris kitas kelias būtų mūsų kraštui pražūtingas."

Kitaip tariant: lietuvi, suprask, ką praradai dėl svetimųjų jungo, t.y. dėl A.Smetonos valdymo. Pateikiamas puikus masalas tiems, kas abejoja. Sovietų Sąjunga – tai broliškų tautų šeima ir didelių galimybių šalis. Svetimo jungo simbolika toliau transliuojama Liaudies seimo deklaracijoje dėl sovietinės santvarkos įvedimo: "Smetoninis režimas, abejingas tikriesiems liaudies interesams, įstūmė Lietuvą vidaus ir užsienio politikos srityse į neišbrendamą beviltišką padėtį. Lietuvos darbo liaudies gyvybiniai interesai buvo aukojami turtingų žmonių ir eksploatatorių saujos savanaudiškiems reikalams. Miesto ir kaimo darbo žmonių likimu buvo: nedarbas, netikrumas dėl rytdienos, badas, medžiaginiai trūkumai ir nacionalinė nelygybė. Daugelį metų Lietuvos liaudis šio reakcinio režimo buvo slopinama. Smetonininkų gauja laikė mūsų darbo liaudį sauvalės varžtuose. Iš darbo masių buvo atimta elementarinė laisvė. Liaudis negalėjo turėti savo politinių, profesinių ir kultūrinių organizacijų. Kiekvienas drąsesnis žodis, laisvoji mintis buvo negailestingai slopinami. Smetoninė nacionalinė politika turėjo tikslą provokuoti nuolatinius susidūrimus tarp įvairių tautybių žmonių, turėjo tikslą kurstyti vieną tautybę prieš kitą."

Deklaracijoje palyginama: smetoninkų gauja – mažuma, o Lietuvos liaudis – dauguma, kurią engė ir slopino smetoninis režimas. Ir tik nesavanaudiška, broliška Sovietų Sąjungos pagalba padėjo nusimesti svetimųjų jungą.

Negali nepripažinti, kad komunistinė propaganda atliko nemažą darbą tam, kad sukurtų Lietuvos valstybės įvaizdį, kurią valdo netinkama, svetima, liaudies interesams neatstovaujanti valdžia. Kitas propagandinis ėjimas – Sovietų Sąjungos kaip galimybių šalies įvaizdžio kūrimas, kuriame ištirpsta Lietuvos valstybingumas.

Tai, kad Liaudies seimo inicijuoti pokyčiai, neturėjo pritarimo Lietuvoje, iliustruoja rašytojo Karolio Račkausko-Vairo žodžiai Lietuvos sovietinių rašytojų visuotiniame susirinkime 1946 m. "Vis dar netikima, kad visa, kas Lietuvoje buvo prieš 1940 m., jau yra istorijos archyve ir niekada nebesugrįš. Ta sunkia liga serga eilė ir tokių žmonių, kurie, rodos, pagal išsilavinimą bei užimamas vietas mūsų visuomenėje turėtų geriau orientuotis. Iš tokios neaiškios ir laukiamosios laikysenos galima padaryti tokią išvadą – jie arba laukia naujo karo, arba tikisi, kad kas nors ateis ir padės jiems atstatyti Lietuvoje prieš karą buvusį fašistinį režimą", – sakė jis.

Ar galima teigti, kad tiek A.Smetonos, tiek K.Račkausko-Vairo minima liga yra nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė, kurios nesunaikino nei fašistinių režimų garbinimas, nei komunistinė propaganda? Tačiau verta klausti, ar tikrai iš savo minčių išnaikinome komunistinį propagandinį žodyną, kurį įteisino ir paleido į apyvartą Liaudies seimas.