Lietuva nelaimės, jei dėl visko bus „kalti“ žydai

Ši antraštė – tai Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalbos, pasakytos Laisvės gynėjų dienos proga, parafrazė. Nepaisant to, kad giliai viduje trokštu santarvės, žemiau pateikta nuomonė tebūna atsakymas visiems tiems, kurie žarsto žarijas svetimomis rankomis, verčiasi socialine manipuliacija ir be jokios dorovės maišo balta su juoda.

Kodėl Bažnyčia kišasi į teisėkūros procesą?

Ar Jums nekeista, kai mums visiems jautrios datos akivaizdoje vieno iš Bažnyčios lyderių kalbos leitmotyve nuskamba azartinių lošimų styga? Tiesiai iš parlamento tribūnos patriarchas kreipiasi į tautos išrinktuosius, kviesdamas juos nebalsuoti už azartinių lošimų įstatymą, kurį Seimo narių grupė rengė ilgus metus. Atkreipkite dėmesį – stabdo ne paprastą biurokratinę procedūrą, o menkina daugybės žmonių darbą, ištisus mėnesius tyrimų, analizės, diskusijų ir konsultacijų su priežiūros institucijomis, verslo asociacijomis, atsakingais Lietuvos ir užsienio valstybių pareigūnais.

Kodėl Bažnyčia nusprendžia viešai išsakyti savo požiūrį į teisėkūros procesą, kai galima suskaičiuoti dienas, likusias iki balsavimo dėl lošimų rinkos modernizavimo? Sakote, čia tik sutapimas, kad iš viso kompleksiško įstatymo į kritikos taikiklį selektyviai pateko lošimų automatai? Dirbantiesiems lošimų versle jau ne pirmą dešimtmetį akivaizdu, kad tokių sutapimų nebūna.

Nors naujuoju įstatymu siekiama išvalyti azartinių lošimų rinką nuo nelegalių lošimų ir pakeisti juos įstatymiškai apibrėžta ir naudą valstybei nešančia verslo rūšimis, Bažnyčiai, reikia suprasti, tai nė motais. Ji kiršina ir naudojasi tais pačiais metodais, kurie buvo žinomi ir naudojami tam tikrų tarnybų dar sovietmečiu. Beje, nuo jų ir pati yra nukentėjusi. Galvoje sukasi du variantai – arba arkivyskupas yra suklaidintas, arba jo lūpomis kalba viešai diskutuoti nedrįstančios interesų grupės, kurios jau ne vienus metus dirba tam, kad loterijų ir lošimų rinkoje ir toliau tvyrotų šešėlis bei chaosas. Ar todėl, kad tie tylūs pilkieji kardinolai taip dirbti labiau įgudę?

Kaišioti pagalius į ratus. Emociškai diskredituoti ekonominius ir net socialinius argumentus apie verslo naudą valstybei, mokesčius ir darbo vietas. Šmeižti skaidriai ir socialiai atsakingai parengtą įstatymo projektą, jo rengėjus, diskriminuoti ir visais įmanomais būdais kardyti kelius į rinką smulkiajam ir vidutiniam verslui. Rasti didžiausią rinkos kaltininką – ir dar kartą priminti, kad šiuo verslu užsiimančiai vienai iš didžiausių bendrovių vadovaujantis žmogus yra kilęs iš senosios Lietuvos žydų šeimos. Tokia gėdingos logikos grandinė persekioja mane ir verčia prabilti taip, kaip ligi šiol dar nesu kalbėjęs.

Kartojau, kartoju ir dar kartą kartosiu – tikrai ne riboto lošimo automatai yra didžiausia Lietuvos loterijų ir lošimų rinkos bėda. Bažnyčia (ar tik arkivyskupas?) klysta. Jeigu Lietuvos rinką reguliuotume pagal tos pačios katalikiškos Italijos pavyzdį, lošimų automatų skaičius būtų daugiau kaip kelios dešimtys tūkstančių, o ne tiek, kiek planuojama naujajame įstatyme – kone keturis kartus mažiau. Nereikia pamiršti, kad lošimo automatai, kuriuos valstybė, nustatydama saikingą vartojimą, įstatymiškai riboja ir maksimalaus statymo bei laimėjimo dydžiu, ir trukme, ir vieta bei skaičiumi. Nei galimybėmis, nei pajamomis jie toli gražu neprilygsta milijoniniais bilietų tiražais vykdomoms loterijoms, prabangiems kazino ar besąlygišką sporto mėgėjų meilę pelniusiems lažybų punktams, kurie savo verslo sąlygas nusistato patys.

Juo labiau kad bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje prieinami neteisėtai nuotoliniu būdu organizuojami lošimai yra praktiškai palikti be jokios kontrolės. Bažnyčia nekalba ir apie keliskart per metus augančias interneto lošimų organizatorių pajamas, neigiamą šių reguliavimo ydų poveikį darbo rinkai, mažinant fiziškai veikiančių lošimo vietų skaičių.

Nuolat besiplečiančios ir dėl rinkos kovojančios monopolijos, korupcijos ryšiais išpenėtas interesų grupių, valdininkų ir politikų klanas – kitiems tai yra tik žodžiai, o mūsų verslui su tuo tenka susidurti kaskart, kai tik bandome pereiti prie ekonominiais socialiniais argumentais grindžiamos kalbos. Apeinant įstatymus įteisinti videoloterijų terminalai, lažybų įrenginiai, nereglamentuojami lošimai ir lažybos internetu bei telefonu – čia ir slypi atsakymas, kodėl verčiau naudoti „raudonos silkės“ metodą ir dėl visų pasaulio nuodėmių kaltinti lošimų automatus, žydus ar masonus.

Lietuvoje verslą vykdome sąžiningai ir vadovaujamės socialinės atsakomybės principais. Bet ar kas patikės, kad mūsų versle daugiau nei per dešimtmetį bendrovės nė karto nėra baustos už pas mus neva reguliariai besilankančius ir lošiančius nepilnamečius? Užtenka vieno visuomenėje žinomo asmens nuomonės, vienos antraštės, vieno žodžio, kad lošimų automatų ar visą verslą paverstum atpirkimo ožiu.

Ir praėjusios kadencijos Seime, ir tarp nūdienos valstybės pareigūnų esu girdėjęs antisemitinių replikų: „Gerai, jog kacai dar nevaldo Lietuvos.“ Gajus įsitikinimas, kad apjuodinęs kitą pats liksi švaresnis – niekas ir nepastebės, kad katalikų organizuojamose loterijose ausį rėžianti reklama skamba nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties, o bilietus saujomis perka ir vaikai, ir pensininkai, lažybų punktai atviri visuose prekybos centruose ir įsikūrę pagrindinio lankytojų srauto kelyje. Lygiai taip pat kaip ir lošimų automatus mėgdžiojantys žaidimų automatai, kurių kilmės šalyje (Vokietijoje) jie uždrausti eksploatuoti dar 2006 m., tačiau Lietuvoje veikia iki šiol, o jų veikla ir prieinamumas neribojamas priežiūros institucijų.

Palaikome socialiai atsakingą verslą

Sutinku, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi būti už saikingą lošimų paslaugų naudojimą. Už tai pasisakau ir aš pats, ir kiti verslininkai – už saikingą, nemonopolizuotą ir be demonizavimo besivystančią rinką. Už socialiai atsakingą ir skaidrų verslą, kuris, kuria darbo vietas ir dalyvauja sveikatos, kultūros, sporto ir visuomenės paramos projektuose. Vis dėlto, nepaisant to, kad mūsų nuomonės lyg ir sutampa, turiu priežasčių kritiškai vertinti Bažnyčios atstovų žodžius.

Labai retai viešai pasakoju asmenines istorijas, kadangi jos verčia prisiminti skaudžiausius šeimos įvykius. Deja, atviras vieno iš Katalikų Bažnyčios vadovų ir jo patikėtinių išpuolis prieš mano vadovaujamą verslą ir mane patį primena 1941-ųjų įvykius, apie kuriuos man pasakojo tėvas.

Pirmosioms karo dienomis, gelbėdamasis nuo mirties, mano tėvas su besitraukiančiais sovietų armijos daliniais paliko gimtąją Lietuvą ir atsidūrė Rusijos gilumoje. Jaunas vaikinas buvo pašauktas į armiją, atsidūrė už dešimčių tūkstančių kilometrų nuo gimtojo kaimo, Tolimuose Rytuose, kur Sovietų Sąjunga telkė karines pajėgas, laukdama hitlerinės koalicijos partnerių – japonų kariuomenės – antpuolio. Taip mano tėvas išvengė tragedijos, kai kartu su visa Rumšiškių žydų bendruomene buvo iššaudyta visa jo šeima: mano seneliai ir tuomet vos dvylikametis dėdė. Ši tragedija Holokausto istorijoje liko pavadinta Rumšiškių žydų žudynėmis, deja, vykdytomis lietuvių, tuomet vadintų partizanais arba baltaraiščiais.

Atlikęs karo prievolę ir grįžęs į gimtąsias Rumšiškes, mano tėvas rado išplėštus namus, o kaimynai puse lūpų papasakojo dar gyvus prisiminmus ir tai, kad nužudytų žydų daiktus vietos klebonas „supirkinėjo“ iš žudikų mainais į samanę. Sunku patikėti? Atėjęs į kleboniją prieangyje tėvas išvydo ant sienos kabantį „Gustav Becker“ sieninį laikrodį, iš kurio gimtuosiuose tėvų namuose mokėsi pažinti skaičius ir laiką dar pyplys. Paklausęs klebono, iš kur šis gavęs laikrodį, išgirdo lakonišką atsakymą: „Jei tavo, pasiimk.“ Atsiimtą laikrodį – skaudžią šeimos atminties relikviją – savo namuose saugau ligi šiol.

Istorija mums primena, kad toli gražu ne viskas yra taip, kaip mums kartais atrodo. Ir už klebono, ir už arkivyskupo tarsi baltaraiščiai gali stovėti monopoliniai ar šešėlyje įsitvirtinę verslai, konkuruojančios interesų grupės ar savo nekompetenciją bandančios pridengti už lošimų priežiūrą ir reguliavimą atsakingos institucijos.

Kalbėdami apie azartinių lošimų rinką arkivyskupas linki: „Tegul laimi Lietuva.“ Ir šiuo žvilgsniu, šį kartą mes esame toje pačioje barikadų pusėje, Lietuvos pusėje. Tik akivaizdu, kad Lietuva nelaimės, jei ir toliau dėl visko kaltins masonus, žydus, verslininkus, nematys ir nesupras, kas vyksta Lietuvoje ir aplink. Nelaimės, jei nemodernizuos lošimų rinkos, neapsivalys nuo nelegalių lošimų, monopolijų, neskaidrių interesų grupių ar korumpuotų pareigūnų.

Žinoma, norėčiau būti dvasingesnis, daugiau šnekėti apie maldą ir susitaikymą, tačiau šiandien esu provokuojamas kalbėti atvirai ir skaudžiai. Neabejoju, klausimai išsispręs. Tačiau kartu tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau išaiškės ir tikrieji verslo diskreditacijos bei neskaidrių institucinių reformų užsakovai. Tuomet mes apsivalysime visi, tapsime laimingesni ir laimėję.

Už šio teksto publikavimą yra sumokėta, nes pareikšti savo nuomonę išsamiai ir viešai kitu būdu demokratiškoje visuomenėje nėra galimybių.

Samoilas Kacas
Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo
asociacijos valdybos pirmininkas