Pasaulio mokslininkai džiaugiasi sukūrę išmaniąsias tabletes – mikroskopinio dydžio natūraliai suvirškinamas mikroschemas, kurios prarytos leidžia ištisą parą stebėti paciento būklę. Virtualioje erdvėje elektroninių knygų jau parduodama daugiau nei popierinių. Vis didesnę automobilių rinkos dalį iš klasikinių keturračių atima elektromobiliai, o dizaineriai dirba su audiniais, spalva reaguojančiais į kūno temperatūros pokyčius.

Faktai, apie kuriuos nedrįso svajoti net Jules'is Verne'as, XXI a. tampa realybe. Britai, amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, ką jau kalbėti apie japonus, – pasaulis vis labiau kraustosi iš proto dėl to, kurį naujausią išradimą paversti savo kasdienybe.

Tačiau absoliučios daugumos lietuvių galvos žyla ne renkantis iš elektroninės ir popierinės knygos, išmaniojo ir dar labiau išmanesnio telefono. Šildymo sezonas ir milžiniškos sąskaitos už jį – tai didžioji technologijų amžiuje gyvenančios Lietuvos problema.

Kaip išgyventi žiemą – dėl to artimiausius mėnesius visi būsime surūgę, šykštėsime sau visaverčio maisto, pramogų. Dėl to galvos neskauda nebent užsigrūdinusiems sveikuoliams ar etnografams, džiūgaujantiems dėl senųjų visa apimančio adventiškojo pasninkavimo tradicijų sugrįžimo.

Visi kiti miego drabužius papildo vilnonių puskojinių komplektu, laisvalaikio nebeįsivaizduoja be storų megztinių ir karštos arbatos su kuo nors stipresniu "dėl šilumos", o dalijami nemokami laikraščiai vis dar sėkmingai panaudojami pagal prigimtinę paskirtį – paverčiami senų medinių langų sandarinimo mase.

Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad šios šaltojo sezono tradicijos tampa savotišku stabilumo garantu. Kad ir kas būtų valdžioje, kad ir kiek eterio valandų būtų užteršta šilumos tiekėjų ir daugiabučių savininkų debatais, kad ir kiek ES ar nacionalinio biudžeto lėšų būtų skiriama gražiausiais vardais pavadintoms programoms, šiluma Lietuvoje yra brangiausia vertybė, savotiškas nacionalinis turtas. Tik kažin kodėl, atsidūrus progresyviose šalyse tarp progresyvių žmonių, apie šią vertybę gėda ir prabilti?