Dar visai neseniai viešų ir privačių, oficialių ir neformalių diskusijų renginiuose, konferencijose, socialiniuose tinkluose ir tiesiog eilėje prie gydytojo kabineto tema buvo vienintelė – pabėgėliai. Svetingai nusiteikusieji aršiai gynė į Europą plūstelėjusių žmonių teises, tikrieji ir tariamieji saugumo bei tautiškumo ekspertai mūru stojo už Lietuvos gyventojų tautinį homogeniškumą, skaičiavo kalašnikovus ir šachidžių diržus, kyšančius po pabėgėlių skvernais.

Juodasis lapkričio 13-osios penktadienis Paryžiuje išgrynino diskusijų turinį ir nuogąstavimai apie pabėgėlių minioje infiltruotus teroristus pasidarė labiau panašūs į realybę nei sąmokslo teorijas. Tik ar globalus terorizmas tikrai yra pati baisiausia grėsmė Lietuvai?

Girti įkliuvę popmuzikos veikėjas ir olimpinis čempionas; girtutėlio vyro užmuštas paauglys; trys neblaivūs sostinės gatvių plotį fordu matavę, galiausiai liepsnose žuvę jauni vilniečiai; neblaivus policijos pareigūnas, įtariamas smurtavęs prieš sutuoktinę. Trys ranką prieš save pakėlę vyrai, kurių vienas – buvęs policijos pareigūnas. Įvykių viršūnėje – policininkas, matyt, užsimiršęs, kad jis pats, o ne supermenai iš amerikietiškų serialų, rūpinasi šalies kriminogenine situacija šalyje, todėl be priežiūros palikti automobiliai būtinai bus apšvarinti, net jei jie – policijos inventorius. Visi šie įvykiai – tik patys ryškiausi, užfiksuoti kriminalinėse suvestinėse per beveik savaitę. Pirmoji ir kol kas vienintelė pabėgėlių šeima, kuri šią savaitę pasiekė Lietuvą, nė su vienu iš jų niekaip nesusijusi.

Globalaus terorizmo pavojai, ačiūdie, kol kas Lietuvą dar aplenkia. Tik ar dėl to gyvename saugiau? Niekaip neatslūgstantį savinaikos reiškinį jau beveik galime vadinti lietuvišku nacionaliniu terorizmu, dėl kurio galime kaltinti tik patys save ir įveikti, deja, turėsime be sąjungininkų pagalbos.