Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai

  • Teksto dydis:

Lietuvos gyventojai jau nuo XIX a. aktyviai migravo ieškodami geresnio, o pokariu ir ramesnio gyvenimo. Tai daro ir dabar, nors norintys užsidirbti gali tai padaryti ir Lietuvoje. Ar migruoti skatina per šimtmečius susiformavęs migranto genas? Specialistai spėja: veikiausia taip. Juk vien nuo 1989 m., kai Lietuvoje gyveno 3,690 mln. gyventojų, jų skaičius sumažėjo beveik 1 mln.

Išvyko ketvirtis

„Migruoti iš principo reiškia keltis gyventi iš vienos vietos į kitą. Istoriškai migruoti labiausiai linkusios tautos yra anglai, airiai, škotai, vokiečiai, ispanai, savo laiku sugebėję kolonizuoti ištisus kontinentus. Lietuviai niekada nepasiekė tokio migracijos masto, tačiau jis yra ne ką mažiau įspūdingas“, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas Eitvydas Bingelis.

Jau XIX a. pagal migracijos mastą Lietuvą lenkė tik Airija ir Škotija. Nuolatinė ekonominė emigracija iš tuomečių lietuviškų gubernijų prasidėjo 1867 m., po nederliaus ir bado metų – tuo metu pradėta emigruoti į JAV ir Rusijos imperiją. Nuo 1899 m. iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių emigracija pasiekė stebėtiną mastą – į JAV, Kanadą, Angliją, Pietų Afriką, Lotynų Ameriką ir pramoninius Rusijos miestus išvyko virš 635 tūkst., t.y. maždaug apie ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų.

Kita didelė migracijos, arba tiksliau, pabėgėlių, banga kilo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tuomet per 60 tūkst. Lietuvos gyventojų paliko savo šalį bėgdami nuo sovietų valdžios persekiojimų ir tremties. Daugiausia bėgo inteligentai, tikėdamiesi, kad, tik laikinai pasitraukę į Austriją ir Vokietiją, jie netrukus grįš namo. Visgi, sovietams okupavus Lietuvą, jie nebegrįžo bent 50 metų. Didžiausia dalis lietuvių atsidūrė JAV, kiti – Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje.

Nauja banga

1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, migracija vėl suaktyvėjo – ieškodami geresnio gyvenimo, pasinaudodami galimybe išvykti į Vakarus, vykti pas užsienyje įsikūrusius gimines, daugelis traukė į Šiaurės Ameriką, Australiją, Jungtinę Karalystę.

„Dabartiniai Lietuvos gyventojų migracijos mastai yra gerokai mažesni – žmonių išvykimui nėra tokių priežasčių, kaip karas ar badas, nuo kurių reikėtų bėgti. Nors daugumą migracijos atvejų bandoma pateisinti ekonominėmis sąlygomis, vis dėlto dažnu atveju tai yra gana individualūs sprendimai, už kurių slepiasi skirtingos išvykimo priežastys“, – teigia E.Bingelis.

Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. Lietuvą paliko virš 18,8 tūkst. gyventojų, tačiau grįžo daugiau nei 23,7 tūkst. asmenų – antrus metus iš eilės Lietuvoje buvo fiksuojama teigiama migracija, kai grįžtančiųjų yra daugiau nei išvykstančiųjų. 2020 m. iš šalies išvyko per 15 tūkst., o grįžo – virš 20 tūkst. šalies gyventojų.

Garsino šalį

Europos migracijos tinklo (EMN) tyrėjas Ąžuolas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad skirtingos emigracijos bangos ne tik mažino Lietuvos gyventojų skaičių, bet ir padėjo lietuviams kaupti patirtį užsienyje, garsino šalies vardą. Tarp išvykusiųjų lietuvių palikuonių – tokios garsenybės kaip Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas, tapęs Bogotos meru, lietuviškų šaknų turintys muzikantai Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Anthony Kiedis ir kitos Holivudo žvaigždės.

Tautos likimą formavę žmonės visi buvo migrantai. Kitaip ir negali būti, nes kaip pasakysi, kur link eiti, jei aplinkui nieko nesi matęs.

Pasak EMN tyrėjo, emigracijoje laiko praleidę tautiečiai daug davė ir Lietuvai. Architektas Laurynas Gucevičius ne vienus metus studijavo užsienyje, o grįžęs projektavo gražiausius Vilniaus pastatus – Katedrą, Rotušę ir Verkių rūmus. Amerikos lietuviai čia atvežė visų pamiltą krepšinį ir daugelis kitų pavyzdžių. Kartais iš užsienio grįžę tautiečiai netgi lėmė šalies likimą.

„Dr. Jonas Basanavičius, organizavęs ir pirmasis 1918 m. pasirašęs Nepriklausomybės aktą, gyveno Čekijoje ir Bulgarijoje. Įdomu, kad visi iki vieno Nepriklausomybės akto signatarai praleido po bent keletą metų užsienyje – kas Maskvoje ar Peterburge, kas Šveicarijoje, kitose Europos šalyse ir t.t. Taigi, tautos likimą formavę žmonės visi buvo migrantai. Geriau pagalvojus, kitaip ir negali būti, nes kaip pasakysi, kur link eiti, jei aplinkui nieko nesi matęs ir žinai tik tai, kas yra, o ne kas turi ar gali būti“, – sako Ą.Bagdonas.

Verta priminti, kad emigracijoje JAV daug metų praleidęs Valdas Adamkus dešimtmetį ėjo Lietuvos prezidento pareigas.

Vis dėlto, anot Ą.Bagdono, didžioji dalis beveik visais laikotarpiais išvykusių gyventojų į gimtąją Lietuvą taip ir nebegrįždavo.

Grįžti sunkiau nei išvykti

Pasak grįžimo į Lietuvą klausimais konsultuojančios „Renkuosi Lietuvą“ komandos nario, psichologo Manto Jeršovo, norintys migruoti lietuviai dažniausiai psichologo pagalbos neieško – kai kuriems sprendimas išvykti yra tarsi nuotykis.

„Vieniems tai galimybė susikurti naują pradžią, atitolti nuo artimųjų ir esamos aplinkos, tuo labiau jei ta aplinka yra kontroliuojanti ir daranti spaudimą greičiau suaugti, kurti šeimą, susilaukti vaikų ir pan. Kitiems – būdas pabėgti nuo diskriminacijos, nepalaikymo, ypač tai aktualu LGBTQ asmenims“, – vardija M.Jeršovas.

Psichologo teigimu, išvykti yra lengviau, nes didžioji dalis turi giminių ar pažįstamų, kurie padeda susirasti darbą, įsigyventi. Neretai kelerius metus padirbėję tautiečiai grįžta į Lietuvą, tačiau nuspręsti grįžti ne visiems yra lengva.

„Dažniausiai žmonės išvyksta iš reikalo, pavyzdžiui, dėl ekonominių motyvų, arba norėdami išbandyti save, o grįžta iš ilgesio ir meilės. Kuo ilgiau žmogus yra prabuvęs užsienyje, tuo labiau viskas būna pasikeitę. Tenka grįžti tarsi į naują realybę, kur žmogaus patirtis ir atsiminimai nebesutampa su tuo, kas yra dabar“, – sako M.Jeršovas.

Grįžti nepadeda ir tai, kad emigrantai susiduria su išankstinėmis nuostatomis neva jiems nepavyko įsikurti užsienyje, todėl parvyksta kaip pralaimėtojai: „Baiminasi, o kaip mane vertins, o kaip vertins mano vyrą ar žmoną, ypač jei būnant svetur sukūrė šeimą su ne europietiškos kilmės asmeniu.“

Dvejojantys dėl grįžimo gali kreiptis į psichologo konsultaciją į „Renkuosi Lietuvą“ komandą ir kartu pasikalbėti apie savo sprendimą, norus, baimes. „Mes neįkalbinėjame išvykusiųjų grįžti. Mes tyrinėjame lūkesčius, norus, baimes, įsivaizdavimą apie gyvenimą ten ir čia. Kaip ir bet koks sprendimas, tai yra procesas – iš pradžių kyla mintis, tada planavimas, tada gebėjimas išlaikyti savo sprendimą“, – sako psichologas, per mėnesį suteikiantis per 40 konsultacijų svetur gyventi išvykusiems tautiečiams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Lietuviams reikia trauktis iš Lietuvos ,ukrainiečių daug privežė į Lietuvą ,svarbiausia vyrai turėtų gimti savo šalį o jie atvyko i Lietuva ir sėdi krūmuose.O lietuviai neturi darbo ,emigruoja i kitas šalis.Keisti dalykai vyksta.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    9
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių