Lietuvos ministrai – lyderiai ar samdomi darbuotojai?

Dabar visi – laukimo procese. Tik ko laukiama? Pasak viešų Premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymų apie žemės ūkio ministrą, būtina sužinoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) sprendimą šiuo klausimu. Tokiu būdu tempiama guma kuria tik dar didesnę įtampą. Kam tai reikalinga ir galbūt netgi naudinga? Į tokį klausimą dabar atsakyti būtų sudėtinga, tačiau esu tikras dėl vieno – Premjeras kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnu Ramūnu Karbauskiu nenori vertinti savo ministro veiklos, nors akivaizdu, kad žemės ūkio ministro elgesys prasilenkia su dorovės, moralės, etikos ir politiko veiklos principais. Na, o Premjero mintis, kad Prezidentės pasisakymus diriguoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai skamba keistokai. Natūralu, kad kilus abejonėms dėl žemės ūkio ministro elgesio bei reputacijos Prezidentė Dalia Grybauskaitė privalėjo išsakyti savo nuomonę ir, tiesą sakant, jos pozicija manęs nei kiek nestebina. Manau, kad Prezidentės elgesys galėtų būti kvestionuojamas tik tuo atveju, jeigu ji tylėtų šiuo klausimu.

Kol Vyriausybės vadovas ieško pretekstų, kaip vilkinti dėl žemės ūkio ministro susidariusią situaciją, Prezidentės retorika sparčiai griežtėja. Manau, kad tam nemažą įtaką turėjo ir Premjero pateikta intriguojanti G. Danėlio kandidatūra į teisingumo ministro poziciją. Na, o po paskelbto Prezidentės sprendimo atmesti šią kandidatūrą pasidarė aišku, kad G. Danėlius pateko tarp girnų ir šiame mūšio lauke figūruojanti jo pavardė jam nei naudinga, nei reikalinga. Keisčiausia tai, kad teisingumo ministro kandidatūrai atmesti Prezidentė pasirinko tokį motyvą – dėl galimo interesų konflikto, nes G. Danėlius kaip advokatas gynė vieną iš kaltinamųjų didžiausioje politinės korupcijos byloje. Susidaro įspūdis, kad dabar žmogus, profesionaliai ir atsakingai dirbantis savo srityje, yra iš anksto „nuteisiamas“ – jam užkirsti keliai siekti karjeros. Įdomu ir tai, ar ši G. Danėlio kandidatūra buvo derinta su Prezidentūra. Jeigu ne, tai būtų galima laikyti provokacija, tačiau sunkoka patikėti, kad tokie veiksmai galėtų būti nesuderinti su Prezidente, o pats G. Danėlius akylai neištyrė situacijos prieš sutikdamas tapti kandidatu į teisingumo ministro postą.

Kalbant apie Premjero pateiktą teisingumo ministro kandidatūrą svarbiausia ne tai, koks žmogus buvo siūlomas, o tai, kad valdančioji partija neturi profesionalų, kurie galėtų užimti tokias pareigas. Štai čia aš įžvelgiu daug didesnę problemą – rinkiminėje kampanijoje kalbėta apie kompetentingus asmenis, o realybėje – ieškoma žmonių išorėje. Taip ministrai tampa samdomais techniniais darbuotojais, įdarbintais vykdyti sukurtą programą. Kai iš tiesų profesionalioje pasaulio šalių politikoje įprastinė praktika yra ruošti žmones užimti tam tikras pozicijas, patiems kurti programas ir jas įgyvendinti. Dabar Lietuvoje ministrai vykdo programą nei ją ruošę, nei už ją agitavę. Akivaizdu, kad tokie ministrai pirmiausia turi skirti nemažai laiko programos analizavimui, tada jos vykdymui pagal partijos nurodymus, o kai kadencija baigiasi arba pasamdytas ministras atsistatydina, jis gali ramiai grįžti ten, kur dirbo prieš tai – dėl nuveiktų ar nenuveiktų darbų atsakomybė per daug šių žmonių neslegia. Kodėl? Nes ne jie patys kūrė Vyriausybės programą. Taigi kalbėti apie efektyvius ir iš tiesų teigiamus pokyčius Lietuvai nešančius sprendimus šiuo metu pakankamai sudėtinga.

Manau, kad žmonės, einantys į didžiąją politiką, turi būti paruošti ir turėti nemažą bagažą patirties. Tik tada, kai valdžioje bus tokie lyderiai, Vyriausybė galės rimtai atsidėti reformoms ir bendravimui su Seimu, kad kuriami projektai būtų įgyvendinti.