Mažojo Budos gyvenimai (II)

"Ir ką gi regi manosios akys? Kilnusis Siddhartha išėjo iš savo auksinio narvelio pasižvalgyti po pasaulį", – ištarė šventikas, savo letenomis kratydamas Siddharthos ranką.

Susitikimo metu jaunuolis neištarė nė žodžio, o Mahatma įsikibęs jam į galūnę pradėjo nesustodamas taukšti.

"Taigi. Artėja tavo vedybos? Gerai, labai gerai. Santuoka – rimtas žingsnis. Mano tėvai vis bandydavo mane apvesdinti su viena ar kita nuotaka, bet aš vis kažkuo neįtikdavau potencialiems uošviams. Galų gale mane visai pasiglemžė šventieji tekstai ir nuolatiniai apmąstymai, tad šeimos kūrimui ir puoselėjimui neliko laiko. Tavo tėvas – geras žmogus, jam sekasi ir viena, ir kita, o aš, matyt, praeituose gyvenimuose buvau sutraiškęs ne vieną vabzdį", – linksmai kikendamas kalbėjo išminčius.

Kurį laiką Mahatma ėjo įsikibęs į Siddharthos parankę ir nieko nesakė. Prabilo jis tik pasiekęs miesto prieigas.

"Žinau, ką tu galvoji. Senstantis ištvirkėlis sumanė pasilinksminti su tais, į kuriuos net pažvelgti daug kas nedrįsta. Žinau, ką apie mane kalba žmonės. Tikriausiai mąstai, ar nereikėtų apie tai paskelbti bendruomenei? Žinok, yra daug tokių, kurie laukia preteksto mane pašalinti. Jie tau būtų dėkingi. Kita vertus, pažvelk į situaciją ir iš manosios perspektyvos. Ta mergina atrodė be galo nelaiminga. Aš pamaniau, kad ji niekada nepatirs to, ką patiria aukštesniųjų luomų moterys, tad kodėl gi jai nesuteikus bent šiek tiek džiaugsmo? Nors tam vienam kartui. Tavęs, jaunasis Siddhartha, laukia šviesi ateitis. Aš žinau. Pagalvok, kam gi tau, tyrai sielai, susitepti paiko senio mirtimi? Kam tau kančios žmogaus, kuris ir taip, anksčiau ar vėliau, sumokės už savąsias ydas bei paklydimus viena ar kita forma?" – suokė Mahatma, žvelgdamas į priblokštą, amo netekusį jaunuolį.

"Padarykime taip. Šį vakarą bus somos vartojimo procedūra. Pasakyk savo tėvui, kad kviečiau tave asmeniškai. Jis neprieštaraus. Taip. Žinau. Žinau, ką kalba žmonės apie mano somą. Galiu tau išduoti paslaptį, kad joje nėra nieko ypatingo. Joje nerasi bemaž nieko, ko nėra buvę kitų šventikų virtuose gėrimuose. Tiesa, ten dedamas vienas retas ingredientas, kurį gavau iš keliaujančių pirklių. Šie jį įsigijo iš vėjus stabdančių kalnų gyventojų, o anie – iš tolimo krašto, kuriame šilta būna vos kelias savaites per metus. Žmonės peikia manąją somą, nes jie tikisi linksmybių. Jie pamiršta, kad mūsų tėvai ir seneliai gerdavo somą tik tada, kai norėdavo sužinoti atsakymus į jiems ramybės neduodančius klausimus. Mūsų dienomis retas žmogus užduoda sau ir kitiems klausimų, tačiau tau, jaunasis Siddhartha, jų kyla. Daug ir įvairių. Ar ne taip?" – paklausė senasis šventikas atlaidžiai nusišypsojęs.

Grįžęs namo Siddhartha jautėsi suglumęs, be to, jam teko iškęsti artėjančių vedybų stimuliuojamą motinos entuziazmą.

"Tik pažiūrėkime į tave", – poetiškai tarė jaunuolio gimdytoja.

"Atrodo, dar vakar sapnavau tą sapną, kuriame mane nešė sniego baltumo dramblys. Papasakojau apie jį senajam Mahatmai, o šis išklausė, palingavo galvą ir pasakė, kad tai labai geras sapnas. "Greitai pastosi ir tavo vaikas ateityje bus didis žmogus. Galingas karo vadas arba įtakingas išminčius, kurio žodis pasklis toli už laiko ir erdvės ribų." Taip pasakė man Mahatma. Nepraėjo nė dešimt dienų ir supratau esanti nėščia", – Siddharthai pasakojo motina.

Atėjus vakarui, gamtoje prasidėjo somos ritualas. Siddharthos tėvas pilstė ir dalijo dievus pažinti leidžiantį gėrimą, o senasis Mahatma, nieko nesakydamas, tuščiomis akimis žvelgė kažkur į tolį. Pleškėjo laužas, suzvimbė styginis instrumentas, kuriam nuolankiai pritarė mušamieji.

Gėrimas itin pozityviai paveikė Siddharthos nuotaiką. Jį sudomino muzika, kuri vienu metu buvo ir rūsti, ir paslaptinga, ir žaisminga. Atrodė, kad visa aplinka ir žmonės prisipildė iki tol neregėtos mistikos. Staiga prabilo Mahatma: "Kadaise, kai nė vienas čia atėjusių dar nebuvo gimęs, gyveno žmogus. Jis buvo turtingas ir įtakingas, tačiau materialinė gerovė jam nesuteikė ramybės. Kažkas vis graužė žmogų, tad jis viską metė ir išvyko į kalnus. Kalnuose jis praleido ne vienerius metus. Jis kentėjo nuo alkio ir troškulio, jį sekino purvas, ligos ir laukiniai žvėrys, tačiau niekas nebuvo baisiau už viduje tūnantį kirminą. Staiga vieną dieną žmogus suprato savo kančių priežastis. Jis troško pažinti abstrakčiąją tiesą, leidžiančią išsivaduoti iš nuolatinio mirties ir atgimimų rato. Tai supratęs, jis nušoko nuo kalno ir ėmė staiga sklęsti ore. Ilgai jis sklendė, žvalgydamasis aplinkui, ir galiausiai pamatė tolumoje spindinčią nežemišką šviesą. Priartėjęs jis suprato, kad šią šviesą skleidžia ne koks nors dievas, o paprasčiausias žmogus, kuriam pavyko pralaužti nesibaigiantį mirčių ir gyvenimų ratą. Skrendantysis nudžiugo. "Štai išminčius, kuris padės man rasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus." Taip pagalvojo skraiduolis. Jis jau buvo besileidžiąs, kad galėtų paprašyti švytinčiojo pagalbos, tačiau staiga jam į galvą atėjo radikali mintis. "Ko gi bus vertas manasis švytėjimas, jeigu aš, užuot pats atradęs abstrakčiąją tiesą, dabar ją pasiimsiu iš kito žmogaus, tarsi kitų užaugintą vaisių ar išvirtą patiekalą. Turiu pats ieškoti atsakymų į man rūpinčius klausimus, kad ir kiek gyvenimų tatai užtruktų." Taip tarė sau skraiduolis ir nusklendė į plačiuosius horizontus."

Nors nei soma, nei šventiko pamokslas nesuteikė Siddharthai atsakymų, jis pajuto, kad kažkur jo sielos viduje sukirbėjo nežinomas padaras. Gyvis buvo senesnis už jį patį, tarsi atsineštas iš kitų gyvenimų.