Meistriškumo pamokos „Kino pavasaryje“

Šiųmetis Vilniaus kino festivalis "Kino pavasaris" žiūrovams pristato 170 filmų. Festivalyje penkios pagrindinės programų temos ir trys konkursinės, taip pat kelios lietuviškos premjeros, trumpametražiai darbai, filmų vaikams ir daug įvairių kitų subžanrų. Vis dėlto pirmiausia mano žvilgsnis krypsta į "Meistrų" programą. Nes, kaip festivalio atidaryme Kaune akcentavo viena festivalio programos sudarytojų, Aistė Račaitytė, šiemet Kaune, skirtingai nei praėjusiais metais, rodomi beveik visi šios programos filmai. Dėmesys "Meistrų" programai, jos pristatymas ir kituose Lietuvos miestuose – labai sveikintinas žingsnis, neleidžiantis abejoti, kad renginys orientuojasi į meninę kino kokybę ir į išlavintą žiūrovų skonį.

Savaime suprantama, ne kiekvienas į "Meistrų" programą įtrauktas filmas tampa kino meistriškumo pamoka. Tačiau šiemet dauguma programos vardų (tarp kurių: Claire Denis, Jonas Mekas, Djibril Diop Mambéty, Bruno Dumont'as, Jafaras Panahi, Hirokazu Kore-Eda, Jia Zhang-Ke, Lee Chang-Dong, Olivier Assayas, Wojciechas Smarzowskis, Spike Lee, Denis Côté, Krzysztofas Zanussi) yra nekompromisiniai kino menininkai, dideli kino autoritetai, kurių filmai alsuoja kūrybine laisve.

Kūrybinę laisvę pabrėžia ir šiemetis festivalio atidarymo pasirinkimas – režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas "Vasara". Tai muzikinė biografinė drama apie rusiško roko grupės "Kino" lyderio Viktoro Cojaus pirmuosius žingsnius muzikinėje scenoje, jo draugystę su kita roko legenda Maiku Naumenka ir keistą jų meilės trikampį su Natalija Naumenko.

Ne kartą kritikavęs šiandienę Rusijos valdžią filmo režisierius K.Serebrenikovas buvo apkaltintas politinėje, sufabrikuotoje finansinėje byloje ir nuo 2017 m. priverstas gyventi ir dirbti namų arešto sąlygomis. Filmą "Vasara" K.Serebrenikovas baigė jau būdamas nelaisvėje, tad kiekvienas filmo seansas, o juo labiau tarptautinio festivalio atidarymo metu yra svarbus ir reikalingas režisieriaus palaikymo aktas. Svarbu ir tai, kad šis filmas apie muziką įkūnijusią laisvę toje šalyje ir tais laikais, kai ta laisvė buvo labai varžoma, pasirodo būtent dabar, kai kūrybos laisvė Rusijoje vėl imama varžyti, kai menininkai tampa diktatūros belaisviais. Tad šio filmo tikslas gali būti ne tik praeities rekonstrukcija, o ir dabarties realijų komentaras.

Kaip ir dažnas biografinis filmas, "Vasara" kritikuojama dėl istorinių netikslumų, neįtikinamų veikėjų portretų, prastai pavykusių dialogų. Svarų žodį tarė ir V.Cojaus bei M.Naumenkos artimas draugas muzikantas Borisas Grebenščikovas (grupės "Akvariumas" lyderis), pavadinęs filmą visišku melu (nors, jis kritikavo dar ne filmą, o tik jo scenarijų).

"Vasaroje" dažnai pasirodantis ir į žiūrovus besikreipiantis personažas su užrašu "viso to nebuvo", ko gero, yra teisus, tai ne istorinė drama, o istorija apie paralelinį pasaulį, kurio veikėjai yra kitokie, nei buvo realybėje. Tačiau ši "viso to nebuvo" perspektyva nėra tik ironiška, absurdiškumą pabrėžianti stilistinė detalė, ji iškelia svarbų, su realiu istoriniu kontekstu, t.y. su tikrove susijusį klausimą – kodėl kai kurių rodomų dalykų tada nebuvo, ir kodėl jų tada negalėjo būti?

Kaip vertingiausią savybę išskirčiau filmo atmosferą, ritmą, tai, kas nėra tiesiogiai susiję su istorinių faktų rekonstravimu.

Nors kai kurie prisiekę "Zoopark", "Kino" ar "Akvarium" gerbėjai kritikuoja filmą, vis dėlto kaip vertingiausią savybę išskirčiau filmo atmosferą, ritmą, tai, kas nėra tiesiogiai susiję su istorinių faktų rekonstravimu, tai, kas sukuriama pasitelkus kamerą, montažą ir, žinoma, muziką.

Labai lauktas "Kino pavasaryje" japonų meistro Hirokazu Kore-Edos filmas "Vagiliautojai" – tai dar viena jautri šio režisieriaus šeiminė drama. Filmo herojai – visuomenės paribiuose gyvenanti, smulkiomis vagystėmis iš parduotuvių užsiimanti japonų šeima. Suspaustos erdvės, artimi kameros planai ir judanti, neatsiliekanti kamera supažindina mus su filmo veikėjais, įveda į jų keistą kasdienybę, bet tik vėliau, kai ši "šeima" išskaidoma – tik tada išaiškėja tikrieji jų ryšiai. Šios, iki tol žiūrovams nežinomos aplinkybės, galėtų papasakoti visai kitą istoriją, kitokią, labiau įprastą ir nuspėjamą dramą, nei tai padarė japonų režisierius H.Kore-Eda. Matome, kad šie vagiliautojai patys yra apvogtieji, netekę savo tėvų ir artimųjų meilės, pamesti tam, kad vėliau atrastų vienas kitą.

Kadras po kadro veikėjų tarpusavio santykiuose, o ir tarp žiūrovų išbudinami jausmai, peržengiantys moralinius ir, dažnai, loginius įsitikinimus. Režisierius atskiria savo herojus nuo visuomenės ir suveda juos tarpusavyje nedideliame bute – tam, kad stebėtų, kaip atsiranda ir iš ko susikuria tikras, anapus žodžių esantis žmogiškas ryšys. Tai šiandienos robinzonai su savo negyvenama sala viduryje didmiesčio.

"Vagiliautojai" – vienas geriausių šių metų filmų, sulaukęs įvertinimo Kanų festivalyje, jam tenka daug žiūrovų dėmesio ir Lietuvoje, tačiau, noriu pabrėžti, šis filmas reikalauja nemenko jautrumo ir iš paties žiūrovo.

Festivalis šiemet pristato kelių svarbių režisierių darbų retrospektyvas. Tai Lietuvoje tikriausiai dar nė karto nerodyti senagaliečio Djibril Diop Mambéty filmai. Šio, vos du filmus sukūrusio ir Afrikos kiną amžiams pakeitusio režisieriaus pavardė šiandien rašoma šalia tokių kino novatorių kaip Jeanas-Lucas Godard‘as.

Svarbi ir kita retrospektyva – tai savito stiliaus šiandienos kino kūrėjos prancūzės C.Denis darbai. Savo filosofiniuose filmuose C.Denis nagrinėja žmogiškąją prigimtį, jos ribas ir gelmes. Kaune rodomas ir jos naujausias mokslinės fantastikos filmas "Gyvenimas aukštybėse" su Robertu Pattinsonu ir Juliette Binoche pagrindiniuose vaidmenyse. Žiūrint šį fantastinį filmą neįmanoma nepagalvoti apie tokiomis temomis jau tarsi viską, kas svarbiausia, pasakiusius Stanley Kubricką ir Andrejų Tarkovskį, bet C.Denis eina savo pačios keliu, išvien su nežinia kur einančiais, kosmoso bedugnėje ir savo žmogiškume dreifuojančiais herojais.

"Gyvenimo aukštybėse" veiksmas vyksta kalėjimą primenančiame erdvėlaivyje, o filmo herojai – buvę nuteistieji iki gyvos galvos – misijos, tyrinėjančios juodąsias kosmoso skyles dalyviai. Dabar jie sprendžia svarbiausius žmonijos klausimus, ir galbūt viską lems ne technologijų prieglobstyje atsidūrusi giminės pratęsimo problema, o eilinis (ne)gebėjimas rūpintis vienas kitu, nesugebėjimas sustoti priešais tabu.

Negaliu nepaminėti ir jauno Kinijos režisieriaus Bi Gan filmo "Ilga dienos kelionė į naktį" (programa "Kritikų pasirinkimas"). Tiems, kurie prieš kelerius metus Kino pavasaryje nepraleido drąsaus šio režisieriaus debiuto "Kaili bliuzas", nieko pristatyti daugiau nereikia. O su šiuo režisieriumi dar nesusipažinusius gal suintriguos jo avangardinė / poetinė kino kalba ir kine apskritai pirmą kartą realizuotas nenutrūkstamas 59 min. kameros planas 3D formatu.

Kino pavasaris nesibaigia iki balandžio 4-osios, dar numatyta daug įvairių kino seansų. Pavyzdžiui, lietuvių kalba įgarsinti seansai vaikams, tokie kaip japonų režisieriaus Mamoru Hosodos animacinė fantazija "Mano mažoji sesutė Mirai" (programa "Festivalių favoritai") tikrai sulauks ir suaugusiųjų dėmesio.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šešėlis apgauna tik jį toleruojančius
    Šešėlis apgauna tik jį toleruojančius

    Šią savaitę Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) atstovus dažniau nei įprastai sutiksime įvairiose viešose vietose, nes VMI aktyviai prisijungia prie „Baltosios bangos“ akcijos „&...

  • Viešųjų ryšių pamoka
    Viešųjų ryšių pamoka

    Mūsų žavusis bėgikas su liūtais Jurijus V. (tą nenuginčijamai pripažino Tel Avivo gatvės apklausa), kaip paaiškėjo, tik per A.Giržado plauką nepakliuvo į "Eurovizijos" finalą. Tokie dalykai visada apmaudūs, juolab patys kažką ...

    3
  • Problemos dėl stuburo
    Problemos dėl stuburo

    Nežinau, kaip jums, bet bent jau man vieni komplikuočiausi žmonių, su kuriais tenka susidurti, – tai norintieji būti geri visiems ir visada. Jų populiacija, tiesą sakant, išsidėsčiusi gausiai ir plačiai – nuo pradinės mokyklos suo...

    6
  • Pasiekėme brandą?
    Pasiekėme brandą?

    Ir ko čia dabar niekam nerūpi ta "Eurovizija", kurią vėl pelnytai prapylėme? O gal ir todėl, kad yra svarbesnių dalykų. Tarkim, balsavimas, kurio antrasis turas dar laukia. Ką pamatėme pirmajame. ...

    22
  • Neišnaudotos galimybės antikvariato rinkoje
    Neišnaudotos galimybės antikvariato rinkoje

    Lietuvoje yra nemažai stiprių savo žiniomis ir patirtimi žmonių, kurių hobis, o gal ir gyvenimo būdas yra kolekcionuoti antikvarinius ginklus. Beje, šis pomėgis taip pat yra gana didelių pajamų šaltinis. ...

    1
  • Blogiau nei mirtis šeimoje
    Blogiau nei mirtis šeimoje

    Angliakasiams pralaimėjus savo streiką, Margaret Hildos Thatcher (1925–2013) vykdomos reformos vis labiau ėmė įgauti pagreitį. Viena jų – privatizacija. ...

    3
  • V. Matijošaitis: apie tuščiavidurius „tyrimus“ ir tai, kam aš neparankus
    V. Matijošaitis: apie tuščiavidurius „tyrimus“ ir tai, kam aš neparankus

    Paskaičius paskutiniu metu pasirodžiusius „tyrimus“ susidaro vaizdas, kad Lietuva grįžo į sovietinius laikus ir verslo vystymas tapo nusikaltimu. Tuo pačiu kyla du svarbūs klausimai – kieno ausys kyšo už šito tuš...

    130
  • „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti
    „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti

    Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal...

    2
  • Rinkėjai niekada nejuokauja
    Rinkėjai niekada nejuokauja

    "Lietuva priešų neturi, ir mano svarbiausias politikos uždavinys – geri kaimynystės santykiai, jų plėtotė. Todėl Lietuvai skirti dideles lėšas kariniams tikslams yra (...) nereikalingas lėšų švaistymas." ...

    2
  • Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą
    Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą

    Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą. Atrodo, kad esame labiau pilietiški ir ne taip lengva mus suvedžioti. ...

    18
Daugiau straipsnių