Klaipėda turi unikalių vietų, kuriomis gali pasipuikuoti prieš kitus šalies miestus. Jūra, jos pakrantė, suprantama, yra išskirtiniai mūsų miesto bruožai. Ypač miestelėnus ir atvykėlius traukia molai. Nuo šių statinių atsiveria puikus jūros vaizdas, nuo jų galima stebėti atplaukiančius ir išplaukiančius laivus, romantiškai palydėti besileidžiančią saulę.

Šiandien patogu ir malonu atvažiuoti į Melnragę prie šiaurinio molo. Šalia puikiai įrengta mašinų aikštelė, suremontuota gatvelė, vedanti jos link. Raitosi raudonų trinkelių dviračių keliukas vienoje pusėje ir pilkas šaligatvis – kitoje.

Tačiau pajūris šalia šiaurinio molo tiesiog šiurpina. Kopos užgriozdintos statybų nuolaužomis, smėlis lyg iš anglies kasyklų. Jūra – maurynas. Ji net ne žalia nuo jūržolių, o pajuodavusi. Galbūt todėl į Klaipėdą po karo suvažiavę žemaičiai, kuriems buvo sunku dėl tarminių dalykų ištarti žodį Melnragė, vadindavo šią miesto dalį Mauraragė.

Miesto valdžiažmogiai tikriausiai vengte vengia šios vietos. Pasigrožėti puikiais vaizdais galima ir nuo pietinio molo. Pajūrio ties šiauriniu molu reginiai labiau vilioja visokius išsigimėlius. Čia pagyvenusios moteriškės iš tradicijos dar tebedemonstruoja striptizą. Joms tai – juk arčiausias paplūdimys. Vargšėms sunkoka nukakti į moterų pliažą, iškeltą į Antrąją Melnragę, – per toli plumpinti senatvės išvargintoms kojoms.

Bet ir ne vasaros sezono metu gyvenimas čia – neką ramesnis. Molo pašonė dažnokai tampa masinių išgertuvių vieta. Ypač šioje vietoje mėgsta paūžauti nepilnamečiai. Kur jie ras geriau: nuolaužos tarnauja stalais ir kėdėmis, čia pat banguoja jūra. Ir viskas parduotuvės ar bobulės iš taško, o ne baro įkainiais.

Bet juk yra ir galima surasti būdų, kaip šiukšlinu striptizo klubu tapusį paplūdimį paversti tvarkingu bendruoju pliažu.

Vertėtų ne tik organizuoti vienkartinius reidus į nelegalų moterų pliažą, bet ten pastatyti kad ir filmavimo kameras. Juk kiekvieną plikšę galima nubausti 300 litų bauda, todėl investicijos greitai atsipirktų.

Neteko girdėti, kad apie pliažą prie šiaurinio molo savo nuomonę pareikštų Visuomenės sveikatos centras. Kokie gyviai veisiasi tokiame smėlyje? Koks šioje vietoje jūros užterštumas?

Nors, kita vertus, formaliai net ir nepriklauso tikrinti ten, kur nėra oficialiai įteisinto pliažo. Nesvarbu, kad savo sveikata ten rizikuoja ne vienas šimtas klaipėdiečių. Bet juk už tuos, ne milijonus kainuojančius tyrimus miesto valdžia galėtų sumokėti ir dar labiau paprotinti klaipėdiečius nesipurvinti po tokį smėlį ir vandenį.

Labai labai norėtųsi tikėti, jog kada nors Melnragė taps tokiu paplūdimiu kaip Smiltynė prie pietinio molo – su gurgždančiu baltu smėliu, skaidria jūra. Tam reikalingos ne tokios jau ir milžiniškos investicijos. Reikėtų tik miesto ir uosto vadovų politinės valios ir supratimo.

Dabar, kai sutvarkytos šiaurinio molo prieigos, belieka tik iškuopti ir pajūrį. Be didelio triukšmo, ramiai, apgalvotai sutvarkyti šią vietą. Nuo to bus visiems – ir klaipėdiečiams, ir miesto svečiams – jaukiau.

Be abejo, kad nekiltų nereikalingų skandalų ir incidentų, tokių darbų imtis reikėtų, kai striptizo seansus orams atvėsus pabaigs Mauraragės pliažo aborigenės.