"Veikėm, dirbom, skubėjom išleisti premjeras, padaryti įrašus, rizikavom ir neišdrįsom prisėsti keletą mėnesių. Galvojom, kad publika neištvers be mūsų kuriamo meno, rinkomės ir rizikavom vienas kito sveikata", – feisbuke rašė žinomas solistas.

Apmaudo kupini jo žodžiai atvėrė kultūros įstaigų užkulisius, kuriuose net ir taikiu metu tvyro nuolatinė įtampa, drebama dėl kiekvieno valstybės dotacijų euro, nuolat galinėjamasi su projektų paraiškų, ataskaitų teikimo grafikais ir visais būdais stengiamasi sulaukti sprendimo teisę turinčių asmenų palankumo. Pandemija tik išryškino tas dramatiškas sąlygas, kuriomis miestų ar šalies vardą garsinantys, visuomenę turtinantys, jos dvasios negalias gydantys ir įtampas sklaidantys kolektyvai turi ne tik išgyventi, bet dar ir kurti.

Tokia sistema it koks dopingas ilgų distancijų bėgikais gimusius menininkus paverčia sprinteriais.

Naujos vyriausybės priešaušris – idealus metas atkreipti būsimojo kultūros ministro dėmesį į neadekvatų meno projektų finansavimo modelį, kai arčiausiai auditorijos esantis kūrėjas yra visiškai priklausomas nuo politiniuose padebesiuose įsitaisiusių funkcionierių sumanymų ir turi ištapyti, smuikais išgroti ar scenoje išvaidinti valdžios kabinetuose sugalvotas strategijas, prioritetus ir minėtinas sukaktis.

Iš poreikio užsitikrinti finansavimą gimsta prievolė kurti politines vizijas atliepiančius projektus ir neišvengiama būtinybė žongliruoti eurais, apdairiai ridenant juos tarp teorinio ir realiojo biudžeto eilučių. Nerimas dėl finansavimo ar sprendimų priėmėjų subjektyvaus nepalankumo, elementarių socialinių saugiklių stoka, žmogiška priverstinių permainų baimė, – visa tai kartu su slegiančiu pinigus skirstančių asmenų nepasitikėjimu jau kuris laikas diktuoja kūrėjams savo sąlygas. Tokia sistema it koks dopingas ilgų distancijų bėgikais gimusius menininkus paverčia sprinteriais, kol šie savajai mūzai po kojų numeta didžiausią auką – gyvybę.