Gražų rytą, pasitinkant ypatingąją Gedulo ir vilties dieną, Klaipėdos varpininkai pakvietė visus į varpų muzikos koncertą, apie kurį pranešė ir miesto spauda. Turėdamas laisvą minutę bei norėdamas fiziškai ir dvasiškai atsigauti, nutariau pasiklausyti tokios nuostabios muzikos, pripildytos melodijų ir vario gaudesio.

Kai atėjau prie pašto rūmų, varpai jau skambėjo, gatvėmis zujo mašinos, šaligatviais ėjo vienas kitas žmogus. Deja, Laikrodžių muziejaus kiemelio visi vartai, visos durys buvo kietai užrakinti – niekas klausytojų čia nelaukė. Galvojau – gal koks nesusipratimas. Užėjau į Laikrodžių muziejų. Šis tvarkingai dirbo, lankytojų beveik nebuvo. Kai budėtojų paklausiau, ar galiu užeiti paklausyti kiemelyje varpų muzikos, atsakė aiškiai: negalima, nes neturime pinigų ir nėra žmogaus, kuris galėtų atrakinti vartus ir duris. Išsižiojau, giliai įkvėpiau oro ir skėstelėjau rankomis. Pagalvojau, ką apie tai mano miesto ir Laikrodžių muziejaus pareigūnai, neva atsakingi už mūsų kultūrą. Įdomu – ką apie šią situaciją pasakytų profesorius Vytautas Jakelaitis, faktiškai padovanojęs Klaipėdai karilioną? Kaip turėjo jaustis šviesiausieji mūsų tautos žmonės – tremtiniai, atėję į varpų koncertą? Manau, jog nekaip.

Nuėjau į Danės gatvės pusę, sustojau gyvenamųjų namų kieme prie mano bičiulio Vyganto garažo, kur buvo nemažai praeivių, važiavo mašinos. Stovėjau atsirėmęs į namo nubrozdintą kampą kaip šmėkla (buvau juodai apsirengęs) ir klausiausi nuostabių garsų. Praėjęs šviesus jaunuolis (kuris mane pažino) paklausė – tai gal medituojate? Kažką sumurmėjau ir toliau stovėjau. Varpai puikiai skambėjo, girdėti buvo aiškiai ir ryškiai; aš stovėjau, nors šiek tiek maudė kairiojo klubo dirbtinį sąnarį.

Iš gretimo namo balkono (nežinau, kurio aukšto) kažkas numetė vos parūkytą degančią cigaretę – kokius 3–5 metrus nuo manęs. Ji degė ir skleidė nemalonų kvapą, o mėlynas dūmelis kartu su garsais kilo į dangų. Kai varpų muzika baigėsi, cigaretė užgeso.

Pačiame kiemo centre tiesiai prieš mano nosį riogsojo nuorūka lyg nuoskauda, galvojant, kodėl varpams ir varpininkams pinigų (gal ir nepakankamai) turime, o vienam durininkui – tai jau ne! Drauge suvokiau aiškiai, kad čia ne pinigų dalykas – tiesiog paprasčiausias apsileidimas, abejingumas, ir tiktai tiek. Na, gal dar – nesusigaudymas, nesupratimas, nesigilinimas, kas yra varpai, kas yra muzika, kas mes visi esame, kas yra pagarba žmogui ir sau.