- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Tvirtai įsikibęs turėklų, virpantis žmogus žvelgia žemyn. Akyse – ne tik begalinis skausmas, bet ir policijos, greitosios medicinos pagalbos automobilių švieselių atspindžiai. O štai tilto apačioje – kitokios švieselės. Išmaniųjų telefonų kamerų blyksčių. Dešimtys žioplių, užvertę galvas aukštyn, filmuoja nelaimėlio dramą. Laukdami, ar galės šiandien savo paskyroje pasigirti, jog tapo paskutiniojo gyvenimo šuolio liudininkais. Ne, tai ne serialo „Black Mirror”, pasakojančio apie šiurpias technologizuotos ateities perspektyvas, epizodo aprašymas. Tai realybė, kuri šiandien jau mažai ką stebina net Vilniuje ar Kaune.
Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.
Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.
Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?
Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.
Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?
Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...