Mišai reikėjo pinigų

Iš tų laikų žiniasklaidoje pateikiamos informacijos susidaro įspūdis, kad kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės aktyvistai akylai sekė įvykius Lietuvoje ir ruošėsi priimti SSRS pajėgų smūgį.

„Po to, kai 1991 m. pradžioje sovietų pajėgos nužudė prieš toli esantį ir despotiškai valdantį režimą protestuojančius žmones Vilniuje, Lietuvoje, kitos nepriklausomybės siekiančios Baltijos valstybės Latvijos piliečiai protestavo prieš šią invaziją. Tai pavertė juos naujais valdžios pykčio taikiniais. Kai Maskvos režimas pasiuntė tankus į Rygą, Latvijos sostinę ir Artūro Irbės gimtąjį miestą, tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir pastatė užtvaras pastatams, radijo stotims, televizijos bokštams ir istoriniams objektams apsaugoti. Šiuo metu San Chosė „Sharks“ komandoje žaidžiantis A. Irbė buvo vienas jų, pasiruošusių kovoti su šalies, kuriai jis atstovavo mažiau nei prieš metus, 1990-ųjų pasaulio ledo ritulio čempionate, atsiųstais kareiviais. Net ir vilkėdamas sovietinę uniformą, jis niekada netikėjo sovietine idėja. „Aš nežaidžiau nei dėl raudonos vėliavos, nei dėl Rusijos. Bandžiau žmonėms pasakyti: „Aš ne rusas. Aš – latvis“, – teigė jis“ („Los Angeles Times“ portale pateikiamas straipsnis „Barikada: A. Irbė padėjo Latvijai sustabdyti rusus, o dabar atremia smūgius į „Sharks“ vartus (angl. „The Barricade: Irbe Helped Latvia Stop Russians, and Now He Stops Shots for Sharks“, 1994 05 10).

A. Irbė atstovavo tai Latvijos ir kitų SSRS sudėtyje esančių tautų daliai, kurių atstovai dėl vienų ar kitų priežasčių reikalavo suvereniteto bei teisės atsiriboti nuo marksizmo, tačiau tuo metu būta ir kitaip mąstančių, visiškai priešingų tikslų siekusių veikėjų.

Antai, pasak kito „Los Angeles Times“ straipsnio „Baltijos respublikų prosovietinės grupuotės prašo Kremliaus „prezidentinio“ valdymo: Nepriklausomybė: paslaptingi neįvardytų komitetų pareigūnai Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje nori, kad vyriausybės atsisakytų savo galių“ (angl. „Baltic Republics Pro-Soviet Groups Ask Kremlin for „Presidential“ Rule: Independence: Mysterious committees of unidentified officials in Lithuania, Estonia and Latvia want governments to give up their powers“, 1991 01 16), tuo metu Baltijos šalyse be nepriklausomybės šalininkų neršė ir Nacionalinio išganymo komitetais pasivadinę veikėjai. Jie reikalavo nacionalines vyriausybes atsisakyti savo įgaliojimų ir šaukėsi komunistų bei sovietinės kariuomenės paramos.

„Komitetas, kuris dar neįvardijo nė vieno savo pareigūno ir nepaskelbė savo programos, apkaltino Lietuvos nacionalinę vyriausybę bandant „fiziškai sunaikinti“ oponentus, planuojant pogromus prieš rusų ir lenkų mažumas bei stumiant respubliką į „kruviną karą“, – pranešė straipsnio autoriai.

Tais laikais labai dažnai vykdavo referendumai, tad galiausiai SSRS valdžia nusprendė 1991 m. kovo 17 d. surengti savą referendumą. Į jį atėję žmonės turėjo atsakyti „taip“ arba „ne“ į klausimą, ar verta siekti SSRS išsaugojimo, pateikiant naują, „pagerintą“ šios totalitarinės diktatūros versiją („The Seattle Times“ pateikiamas su Zbigniewu Brzezinskiu (1928–2017) ir „The Washington Post“ siejamas straipsnis „Reikalų tvarkymas: ar Sovietų Sąjunga turėtų būti gelbėjama“ (angl. „Patching Things Up – Should The Soviet Union Be Saved“, 1991 03 10).

Teigiama, kad dalis apie nepriklausomybę galvojančių respublikų šį referendumą boikotavo, tačiau didžioji dalis į jį atėjusių žmonių atsakė SSRS saugojimui „taip“.

Praėjus porai mėnesių, tų pačių metų birželio 12 d., SSRS žmonės (rusiškosios dalies gyventojai) turėjo dar kartą nueiti prie balsadėžių ir nuspręsti, kas taps pirmuoju Rusijos prezidentu. Juo buvo išrinktas tuo metu vis labiau populiarėjantis ir Gorbačiovų giminės atstovui Michailui Sergejevičiui (1931–2022) vis drąsiau priešgyniaujantis Borisas Nikolajevičius Jelcinas (1931–2007).

Michailo Sergejevičiaus padėtis darėsi vis sudėtingesnė, tad įpusėjus 1991 m. vasarai, jis išvažiavo į Londone vykusį G7 susitikimą (1991 07 15–17) prašyti pinigų, t. y. jis norėjo, kad buvę SSRS priešai ir varžovai skirtų šiai valstybei milžinišką finansinę injekciją.

Anot žiniasklaidos, susitikimas buvęs šiltas, tačiau nevaisingas materialiniu požiūriu („Los Angeles Times“ portale pateikiamas straipsnis „Nedidelis nuosmukis G 7 viršūnių susitikime: jausmas, kad Londone būta mažiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio“ (angl. „A Measure of Plummet at the G-7 Summit: A sense that there was less in London than met the eye“, 1991 07 18).

„Aš nusiunčiau žinutę M. Gorbačiovui, įspėjau, kad bręsta bėda. Jis atsakė: „Aleksandrai, jūs pervertinate jų intelektą ir drąsą.“ Liepą aš atsistatydinau ir pasakiau: „Kažkas vyksta, tiesiog nujaučiu“, tačiau jis mane ignoravo ir išvyko atostogų“, – CNN dokumentinio serialo „Šaltasis karas“ („Cold War“, 1998–1999) dvidešimt ketvirtojoje serijoje apie tuo metu tvyrojusią tylą prieš audrą pasakojo Michailo padėjėjas Aleksandras Nikolajevičius Jakovlevas (1923–2005).