„The most beautiful girls“

Ginčytis beprasmiška – moterys Lietuvoje išties traukia akį. Veido bruožai – subjektyvaus skonio reikalas, bet niekas nepaneigtų, kad, lyginant su daugelio kitų pasaulio valstybių gyventojomis, lietuvaitės – labai susitvarkiusios. Dažnai į tą susitvarkymą įeina ne tik reguliariai padažomos plaukų šaknys, bet ir nuolatinis savęs ribojimas valgant, judesius varžantys drabužiai ir jaunystės vaikymasis visaip, kaip tik leidžia fantazija ir piniginė. Ir nieko čia nebūtų blogo, jei tik šis savęs puoselėjimas kiltų iš noro pačiai jaustis geriau.

Vis dėlto, žvelgiant į tai, kiek kai kurios moterys (ir kalbu ne apie modelius ar aktores, kurios iš savo išvaizdos uždirba pinigus) save kankina bandydamos tilpti į grožio standartus, sunku patikėti, kad viskas tik dėl savęs. Tiesą sakant, galvoje iškyla ta garsioji Kinijos karių nuotrauka, kur neįtikėtinai tiesią laikyseną palaiko apykaklėn įkištos, į kaklą atremtos adatėlės – kaipgi kūprinsies? Tebūnie, kalbant apie moteris, šios adatėlės – ne iš metalo pagamintos. Jos nulipdytos iš labai jau siauros moteriškumo sąvokos, jaunystės kulto, teisiančio visuomenės požiūrio ir manymo, kad turi teisę pašiepti kiekvieną, kuri į tuos rėmus netelpa. Ir kartkartėmis visi šie dalykai skaudžiai bado šonus net toms, kurios šiaip jau problemų dėl savivertės neturi.

Absurdiška, bet vis dar reta sutikti moterį, kuri pasigardžiuodama valgo ledus ir dėl to nejaučia kaltės jausmo. Kas rytą pusvalandį dauguma praleidžia vonioje, ten pudra ir maskuokliu dangstydamos laiko ar tiesiog hormonų žymes. Kitos apskritai, užuot pamiegojusios papildomą valandą, kasdien keliasi anksčiau, kad karštomis žnyplėmis išsitiesintų ar susuktų plaukus. Tos, kurios ledams vis tik nesugeba atsispirti, dar ir spraudžiasi į visokius kvėpuoti trukdančius korsetus ar apimtis mažinančias pėdkelnes. Segasi šonkaulius brūžinančias push-up liemenėles.

O kur dar kriminalas dėl plaukų ilgio? Šių svarba vis dar negaliu atsistebėti, turint galvoje, kurie dabar metai. Neseniai skaičiau komentarus po straipsniu apie vieną žinomą moterį, kuri nusprendė pakeisti savo gyenimą – ėmė daug sportuoti, domėtis sveika mityba ir... nusirėžė ilgas garbanas. Žmogus pasakoja apie tai, kaip ieškojo dvasios ramybės, o turbūt kas antras komentatorius žiūri tik į šukuoseną. Ir nepasikuklina išreikšti savo nuomonės: tai nemoteriška, ji virsta diedu, atrodo kaip vyriška lesbietė ir taip toliau.

Ir kada nors užsieniečiams galėtume sakyti, kad Lietuvoje merginos – ne tik gražiausios, bet ir laimingiausios pasaulyje.

Tik noriu priminti, kad plaukai, šiaip jau, viso labo tėra odos darinys, sudarytas iš sukietėjusių epidermio ląstelių. Sunku suvokti, ką bendro sprendimas, kiek to darinio ant savo kūno pasilikti, byloja apie moteriškumą. Pastarąjį, bent jau aš, suprantu kaip diplomatiškumą, ramybę, rūpestį, šilumą, vidinę stiprybę – mažai kuo su kūno ir galvos plaukuotumu susijusias charakteristikas. Žinoma, galima kalbėti, kad nuo amžių amžinųjų ilgos kasos sufleravo apie moters vaisingumą. Kita vertus, tą patį kužda ir apvalios kūno formos, už kurias nelabai kas šiandien per petį sveikinamai ploja. Ypač Lietuvoje, kur Kim Kardashian figūra į madą dar neatėjo.

O jei kalbant visiškai rimtai, tai, turint galvoje visą tą gėdinimą dėl kūno formų ar bent menkiausių į grožio standartus neįeinančių, neuždangstytų natūralumo apraiškų, į atmintį pasibeldžia vienas palinkėjimas "Gimk ne graži, o laiminga". Nuostabu būtų, jei laimingos ne tik gimtume, bet ir gyventume. Ir pačios atspindys veidrodyje ar praeivių pašaipūs žvilgsniai į nepaslėptas celiulito turinčias šlaunis pliaže nė vienai negadintų nuotaikos. Ir kada nors užsieniečiams galėtume sakyti, kad Lietuvoje merginos – ne tik gražiausios, bet ir laimingiausios pasaulyje.