Nauji protestų veidai

Tai, kokiu būdu Aliaksandro Lukašenkos režimas bando sugniuždyti Baltarusijos opozicijos aktyvistę Mariją Kolesnikovą, kokias paplavas nuolat pila ant de facto prezidentės Sviatlanos Cichanouskajos, aiškiai rodo: paskutinis Europos diktatorius labai bijo šių moterų, nors jos nėra nei įtakingą postą užimančios angelos merkel ar pinigų čiaupus sukiojančios finansinių institucijų direktorės.

Būtent silpnoji lytis tampa šių protestų stiprybe: moterys lemia didesnę protestuotojų mobilizaciją, sulaiko saugumo struktūras nuo beribio žiaurumo.

Moterų pilietinis aktyvumas akivaizdus ne vien Senajame žemyne. Rizikuodamos savo gyvybe jos kovoja su kriminaliniais verslais Pietų Amerikoje, sykiu su vyrais dalyvauja Indijos žemdirbių protestuose ar Arabų pavasario demonstracijose. Moterys pabudo net paskutiniame viduramžių bastione, Afganistane. Pamačiusios, kad Vakarų sąjungininkų taip ir neperauklėti jų vyrai it romios avys masiškai pasidavė talibams, jos pačios išėjo savęs ginti. Sėdint saugiame Senajame žemyne sunku suvokti afganistaniečių drąsą, pasiryžus stoti prieš visuomenę, kuri moterį vertina tik kaip karių gimdytoją ir tarnaitę. Taip, protestuoti prieš gresiantį talibų terorą jos kol kas drįso tik liberaliajame Herate. Vargu ar ir tam būtų pasiryžusios, jei nejaustų besąlygiškos paramos iš Vakarų, vis dar valdančių ir neperleidžiančių talibams taip geidžiamo grobio – užsienio bankuose esančių Afganistano valstybės milijardų. Tačiau scenos, kuriose afganistanietės – ne nuolankios talibų aukos, bet išdidžios derybininkės, negali nekelti susižavėjimo. Juolab tai, dėl ko jos kovoja. Tai mums, gyvenantiems Vakaruose, baisiausi atrodo islamistų draudimai rodytis vienai viešumoje ar dengti kūną. Afganistanietės sutiktų su viskuo, kad tik jų dukros turėti teisę į išsilavinimą.

Kad šie atvejai nėra atsitiktiniai, patvirtina ir mokslininkai. Anot Harvardo tyrėjų, 2010–2014 m. net 70 proc. taikių protesto judėjimų visame pasaulyje moterys buvo jau ne statistės, bet atliko solisčių ar antrojo plano lyderių vaidmenį. Maža to, būtent silpnoji lytis tampa šių protestų stiprybe: moterys lemia didesnę protestuotojų mobilizaciją, sulaiko saugumo struktūras nuo beribio žiaurumo, judėjimai, kuriose joms patikimas svarbus vaidmuo, dažniau pasiekia savo tikslus.