Aiškėja, kad apie gresiančias liūtis įspėjo tiek Vokietijos meteorologinės tarnybos, tiek Europos perspėjimo apie potvynius sistema, tačiau tai nebuvo gana rimtai įvertinta. Niekas neskubėjo evakuoti gyventojų, o ir šie, tarsi pamiršę prigimtinį vokiškąjį atsargumą, neatsižvelgė į įspėjimus. Tad nenuostabu, kad rinkimų nuotaikomis gyvenantys Vokietijos politikai kaltųjų pradėjo ieško ne ten, kur derėtų: dėl tragedijos kaltė verčiama klimato kaitai. Tai yra lokaliai problemai suteikus globalios statusą, atsikratoma atsakomybės dėl nepakankamos potvynių prevencijos, prasto gyventojų švietimo (daugybė sugriautų ar apgadintų namų net nebuvo apdrausti).

Lokaliai problemai suteikus globalios statusą, atsikratoma atsakomybės dėl nepakankamos potvynių prevencijos, prasto gyventojų švietimo.

Vokietijos politikų, žinia, negali kaltinti melu. Kol neužklupo pandemija, pagrindinė globalių diskusijų tema iš tiesų buvo visuotinis klimato atšilimas ir dėl jo padidėjusi įvairių ekstremalių orų rizika. Šiuos nuogąstavimus sunku paneigti (kaip ir prisiversti negalvoti, ar kartais tokie tyrimai nėra savitiksliai). Tačiau istorijos analuose gausu pasakojimų apie gerokai prieš industrijos revoliuciją Europą niokojusius potvynius, anomalinius speigus, dramatiškas sausras, derlių sunaikinančius šalčius. Klimato istorikai, kurių balsas madingų diskusijų fone ir yra menkai girdimas, kalba apie katastrofų amneziją: per santykinai švelnių orų laikotarpį susidaręs klaidingas įspūdis apie vietos meteorologinius ypatumus. Puikus to pavyzdys – Šveicarija, kuri 1882–1976 m. gyveno beveik be stichinių nelaimių, o XX a. devintąjį dešimtmetį į regioną grįžus istoriškai įprastiems lietingiems orams su nuolatiniais potvyniais, pradėta skalambyti apie nematytus kataklizmus.

Tad klimato kaita – tik dalis tokių gamtos katastrofų, kokias ką tik išgyveno Vokietija, kokias periodiškai patiriame ir mes Lietuvoje, priežasčių. Gyvenimo malonumus jau ne rieškutėmis, bet kibirais semti norintys hedonistai veržiasi arčiau upių, ant šlaitų ir nuokalnių, šiuolaikinei estetikai aukoja vietos klimato patikrintus tradicinės architektūros principus. Kai Senekos išmintis "laimė – ne bet koks gyvenimas, o tik gražus" suprantama paraidžiui, nuvertėja visi įspėjimai apie riziką tapti stichinės nelaimės auka. Tačiau ar gausūs krituliai, sausra, uraganiniai vėjai virs katastrofa, lemia ir urbanistiniai sprendimai, asfalto ir dirvožemio santykis gyvenamosiose vietovėse, drenažo ir vandentiekio sistemos, elektros linijų tinklas. Šiandieninė kova su klimato atšilimu kartais iš tiesų primena grumtynes su vėjo malūnais. Tik ne dėl jų jėgos pranašumo, bet dėl donkichotiško nenoro blaiviai įvertinti realybės.