Neapykantos kalba: skaitmeninės eros iššūkis

Pastaruoju metu apie neapykantos kalbą daug kalbama, atlikta gausybė mokslinių tyrimų, kuriami automatinio neapykantos kalbos nustatymo įrankiai, tad gali susidaryti įspūdis, kad visi viską apie ją žino ir gal jau yra visi atsakymai į esminį klausimą „Kas tai yra?“. Deja, nepaisant didelio susidomėjimo šia tema, išlieka pagrindinis iššūkis – kaip nustatyti neapykantos kalbą, ją atskirti nuo kito neetiško, agresyvaus, įžeidaus elgesio, o ypač sudėtinga atskirti baustiną ir nebaustiną neapykantos kalbą. Tai ypač jautru, nes ir per didelis, ir per menkas neapykantos kalbos reguliavimas turi neigiamų padarinių.

Istorinės ištakos

Nors gali atrodyti, kad neapykantos kalba yra modernios informacinės visuomenės problema, istorijoje ji egzistavo visada. Santykinai nauja yra teisinis neapykantos kalbos reguliavimas, susiformavęs per ilgą istorinį procesą, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino žmogaus teisių plėtra, tarptautinės teisės priemonės, konkretūs socialiniai ir politiniai kontekstai.

Neapykantos kalbos reguliavimo pradžia siejama su XX a. pirmosios pusės įvykiais, ypač su totalitarinių režimų propaganda ir Antrojo pasaulinio karo padariniais. Po karo tapo akivaizdu, kad žodinis kurstymas gali vesti prie genocido: nacių Vokietijoje antisemitinė propaganda (pvz., „Der Stürmer“ laikraštis) skatino diskriminaciją ir smurtą prieš žydus, to padarinys visiems žinomas – masinis žmonių žudymas.

Tad po karo tarptautinė bendruomenė pradėjo formuoti žmogaus teisių apsaugos sistemą, į kurią įtrauktas ir neapykantos kalbos reguliavimas tokiuose dokumentuose kaip Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija (1948 m.), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.) ir Konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.).

Kaip atskirti?

Neapykantos kalba apima viešai skleidžiamas idėjas, kurios skatina, kursto neapykantą ar diskriminaciją tam tikros grupės atžvilgiu dėl jų rasės, tautybės, religijos, lyties ar kitų (paprastai įgimtų) tapatybės požymių. Nors ji dažnai pasireiškia tiesioginiais įžeidimais, šiandien vis dažniau pastebima subtili, užslėpta, netiesioginė neapykantos raiška – sarkazmas, ironija, humoras, koduotos žinutės ar naujai kuriami žodžiai, skirti tam tikroms grupėms menkinti.

Neapykantos kalbos analizė reikalauja tiek teisinės, tiek lingvistinės perspektyvos, nes šis reiškinys yra kompleksinis ir apima ne tik juridinius reglamentus, bet ir kalbinius mechanizmus, kurie formuoja ir skleidžia neapykantą.

Skirtingos šalys skirtingai reguliuoja ir apibrėžia neapykantos kalbą. Tarkime, ES ji kriminalizuojama, o JAV remiasi platesne žodžio laisve.

Baustinos formos apima tik pačias radikaliausias raiškos formas, už kurias gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nereiškia, kad nebaustinos formos turi būti toleruojamos. Į jas būtina atsakyti, bet kitais būdais, pvz., per pilietinį aktyvumą, švietimą ir pan.

Taip pat būtina atsižvelgti, kaip teisiniai apribojimai dėl neapykantos kalbos dera su žmogaus teise į saviraiškos laisvę.

Lingvistinė analizė gali padėti atskleisti pasakymo turinio ir formos ypatumus, pavyzdžiui, kaip neapykantos kalba normalizuojama per viešą diskursą sistemingai vartojant tam tikrus epitetus ar kuriant naujadarus. Ji leidžia įvertinti, kaip žinutės reikšmė priklauso nuo konteksto. Pvz., frazė „jie visi tokie“ gali būti nekenksminga, bet tam tikrame kontekste ji gali reikšti neapykantos skatinimą.

Ginamos grupės

Kai kurie žmonės klausia: „Kodėl ne visi yra ginami nuo neapykantos kalbos?“ Yra kelios pagrindinės priežastys, kodėl būtent tam tikros grupės – tokios kaip etninės, religinės, seksualinės mažumos ar žmonės su negalia – yra laikomos pažeidžiamomis ir saugomos įstatymų. Ginamos grupės yra tokios, kurios istoriškai ir sistemingai patyrė ilgalaikę diskriminaciją, smurtą, marginalizaciją ar net genocidą, pvz., milijonai žydų išžudyti per Holokaustą, afroamerikiečiai kentėjo nuo vergovės, segregacijos, kolonializmo ir sisteminio rasizmo, LGBTQ+ asmenys daugelį metų buvo kriminalizuojami, marginalizuojami ir fiziškai persekiojami. Neapykantos kalbos įstatymai nėra skirti uždrausti „nepatogias nuomones“, bet siekia apsaugoti pažeidžiamas grupes nuo smurto ir neapykantos kurstymo.

Kai kurios grupės turi mažiau galios apsiginti, t. y. ginamos grupės dažnai neturi vienodo politinio ar ekonominio svorio visuomenėje. Pvz., romai Europoje ilgą laiką patyrė marginalizaciją ir neproporcingą skurdą. Žmonės su negalia istoriškai buvo stigmatizuojami ir net institucionalizuojami be jų sutikimo. Neapykantos kalba gali įtvirtinti ir dar labiau pagilinti šią nelygybę.

Daugumos grupės paprastai neginamos, nes jos istoriškai nepersekiojamos (pvz., baltieji vyrai Vakarų šalyse nėra patyrę sisteminio smurto taip, kaip mažumos).

Vis pasigirsta balsų, teigiančių, kad „jau nieko nebegalima pasakyti“, o kritika dėl kai kurių aštrių pasisakymų vadinama cenzūra. Reakcija į neigiamą turinį nerodo cenzūros. Tai labiau rodo kintančias visuomenės normas ir kad turime būti atsakingi už savo žodžius ir jų padarinius. Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę, tačiau turi suprasti, kad jo žodžiai gali turėti realių padarinių kitų žmonių gyvenimams, jų emocinei gerovei ir socialinei darnai.