Neįgalieji neįsidarbina dėl motyvacijos stokos ir darbdavių požiūrio

Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2022 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 223 tūkst. neįgalių asmenų, o darbingo amžiaus asmenų, turinčių negalią, – 146,7 tūkst.

Užimtumas yra svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, leidžianti gyventi visavertį socialinį, ekonominį gyvenimą. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje dirba tik kas trečias negalią turintis žmogus, t. y. apie 29 proc.

Kyla klausimas – kokios priežastys lemia, kad neįgalūs asmenys negali ar nenori įveiklinti savo gebėjimų darbo rinkoje.

Atsakymų į šį klausimą ieškojo Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjai. KTU Žmonių išteklių vadybos programos (magistro studijų) studentė Viltė Dziegoraitytė, vadovaujama doc. Živilės Stankevičiūtės, atliko interviu su dirbančiais neįgaliaisiais ir darbdaviais, kurių įmonėse dirba šie asmenys.

Darbdavių požiūris

Atsakant į klausimą, kodėl sunku įsidarbinti, neįgalieji dažniausiai akcentavo du aspektus: pačių neįgaliųjų motyvacijos nebuvimą ir darbdavių požiūrį.

Motyvacijos nebuvimas siejamas su neįgaliųjų neįsitraukimu ir pasyviu gyvenimo būdu. Be to, neįgaliesiems dažnai stinga iniciatyvumo, o tai gali būti nulemta blogų ankstesnių patirčių ar kilti iš baimių, nežinojimo ar tiesiog socialinių įgūdžių stokos.

Kalbant apie antrą aspektą, tyrimo dalyviai įvardijo, kad vis dar vyrauja neigiamas darbdavių požiūris. Išankstinės nuostatos, etiketės ir stigmos, nenoras tvarkyti dokumentų, kurie susiję su asmenų, turinčių  negalią, įdarbinimu, ar neprisitaikanti, nelanksti įmonės politika, trukdo neįgaliems asmenims įsidarbinti.

„Vis dėlto Lietuvoje vyksta nuomonės transformacija, kai požiūris į neįgaliuosius keičiasi teigiama linkme, tačiau virsmas lėtas, judame mažais žingsniais nuo negalios egzistavimo neigimo ar neįgaliųjų atstūmimo link šių asmenų pripažinimo visaverčiais darbo rinkos dalyviais“, – teigia KTU doc. Ž. Stankevičiūtė.

Greta motyvacijos stygiaus ir darbadavių požiūrio, interviu metu neįgalieji dažnai minėjo diskomfortą, kurį patiria vykdami į darbo vietas.

Tai rodo, kad neįgaliųjų mobilumas yra vienas iš iššūkių. Be to, diskutuotina ir apie fizinę darbo vietų kokybę, kai erdvės nėra tinkamai pritaikytos. Šis atvejis, kaip teigia tyrimo dalyviai, dažniausiai pasitaiko senuose pastatuose, kurie yra autentiški ir jose negalima rekonstrukcija.

Hibridinis darbas

Net jei asmens, turinčio negalią, darbo vieta yra pritaikyta, pasitaiko atvejų, kai neįmanoma patekti pas bendradarbį, kadangi šis dirba kitame aukšte ar durys į jo kabinetą yra per siauros. Tyrime minėta, kad neįgalūs asmenys, dirbantys naujai įrengtose patalpose ar hibridiniu būdu, pamiršta apie savo negalią, nes jaučiasi lygiaverčiai su kitais kolegomis ir galintys kontroliuoti savo veiksmus neprašydami kitų pagalbos.

Kalbant apie darbdavių poziciją, tyrimo dalyviai darbdaviai pripažįsta, kad organizacijų vadovai vis dar bijo įdarbinti neįgalų asmenį. Iš esmės, tai susiję su trimis aspektais. Pirma, su nenoru domėtis negalios formomis ir pritaikyti darbo vietų neįgaliesiems.

Antra, su įsitikinimu, kad neįgalieji yra silpnesni nei asmenys, neturintys negalios. Trečia, su nuostata, kad neįgalūs asmenys iš esmės negali dirbti. Tačiau darbdaviai įžvelgia ir tam tikrą neįgaliųjų atsakomybės prisiėmimo trūkumą.

Darbdaviai paminėjo, kad neįgalūs asmenys bijo ir nepasitiki savimi, to ypač trūksta tiems, kurie negalią turi ne nuo gimimo, o ją įgijo tam tikru gyvenimo tarpsniu. Džiugina, kad yra darbdavių, kurie padeda spręsti šiuos iššūkius: yra darbdavių, kurie dalyvauja įvairiose projektuose, leidžiančiuose išbandyti neįgaliesiems darbo vietą, o patys darbdaviai artimiau susipažįsta su tokiais asmenimis.

Be to, darbdaviai, kurių artimoje aplinkoje yra neįgaliųjų, kiek kitaip jaučia asmenis, turinčius negalią, ir vis labiau siekia būti socialiai atsakingi ir darbuotojų rate turėti neįgalių asmenų.

Tikėjimas savimi

Asmenys, turintys negalią, pasidalijo ir savo asmenine patirtimi ir motyvais, dėl kurių jie norėjo įsidarbinti ir nori tęsti karjerą. Visų pirma, buvo paminėta tikėjimas savimi ir siekis įrodyti ne tik darbdaviams, bet ir aplinkiniams, kad neįgalus žmogus nėra silpnesnis ir gali pasiekti daug. Antra, finansinis stabilumas leidžia jaustis užtikrintai. Trečia, svarbu socialinė integracija, savęs, kaip darbuotojo, realizavimas ar nenoras būti našta artimiesiems.

Tyrimo metu tiek neįgalieji, tiek darbdaviai pastebėjo, kad neįgalių asmenų noras turėti darbą yra labai didelis, tačiau dažnai noras noru ir apsiriboja. Kai reikia pradėti veikti, daugeliui atsiranda baimė išeiti iš savo komforto zonos.

„Susidaro užburtas ratas: iš vienos pusės, neįgaliesiems dėl jų pačių baimių, nežinios ar blogų ankstesnių patirčių stinga iniciatyvos ir motyvacijos. Iš kitos pusės, darbdaviai irgi labiau linkę užimti pasyvią, o ne proaktyvią poziciją ieškodama potencialių darbuotojų tarp neįgaliųjų“, – teigia KTU doc. Ž. Stankevičiūtė.

„Kiekvienas savo gyvenime esame susidūrę su žmogumi, kuris yra ypatingas, – dėl savo sugebėjimų, talento ar pasiekimų. Svarbu suvokti, kad neįgalieji ypatingi ne savo išskirtiniais poreikiais, o motyvacija ir gebėjimu pažvelgti į darbinių iššūkių sprendimą iš kitos perspektyvos“, – sako jaunoji tyrėja V. Dziegoraitytė.