Seimas šią savaitę patvirtino Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje – labai aiškus grėsmių saugumui sąrašas. Deja, nevisas. Jame trūksta labai svarbaus įrašo: Lietuvos saugumui grėsmę kelia asmenys su kriminaline praeitimi.

Kėsindamiesi į valstybės pamatus tokie žmonės taikosi tiesiai į Seimą. Dėl to trečiadienį susirūpinimą viešai išsakė Seimo kancleris Jonas Milerius, pritariamai linksint ir parlamentarams.

Birželį, sako politikai, parlamente – kažkoks nesaugumo paūmėjimas, perėjūnai tiesiog plūste plūsta pas tautos išrinktuosius, veržias į kabinetus, klaidžioja koridorių labirintais.

Ypač nesaugu buvę antradienį, kai tarp Seimo posėdį stebinčių žmonių buvo, J.Mileriaus žodžiais tariant, "ne vienas teistas žmogus ir su kriminaline biografija“. Dėl to kai kurios Seimo damos pasijutusios it geležinkelio stotyje.

Apie galimybę susidoroti su įstatymų leidžiamąja valdžia vos peržengus Seimo slenkstį Nacionalinio saugumo strategijoje nebespėta parašyti, tačiau parlamentarai rankų nenuleidžia, ketina bandyti apsiginti naudodami savus ginklus – griežtindami patekimo į parlamento pastatus taisykles, apribojant kai kuriems kolegoms galimybę išduoti leidimus.

Puiki idėja! Visiškai atitinkanti šiandienį mūsų politikų mentalitetą, jų supratimą apie vakarietiškos politikos skaidrumą ir sovietinės nomenklatūros tradicijas.

Vis dėlto įdomu, pagal kokius kriterijus bus skirstomi Seimo nariai į tuos, kurie gali duoti neribojamą skaičių leidimų ir "kai kuriuos"?

Gal paprasčiau sudaryti sąrašą nuodėmių, už kurias asmenys tiesiog nebūtų įleidžiami į šią nacionalinių vertybių saugyklą. Pirmojoje vietoje – kriminalinis šešėlis, kurio taip išsigando Seimo kancleris. Toliau turbūt rikiuotųsi bruožai, būdingi geležinkelio stočių lankytojams, dėl kurių nesaugios pasijunta politikos damos.

Tik štai kaip tuomet reikėtų traktuoti pačius Seimo narius, išrenkamus, nepaisant kriminalinės biografijos, arba tuos, kurie cypės išvengė, bet per kurių sukeltas avarijas žuvo žmonės? O gerbiami užsienio politikai, kuriems kasdienybė ne tik traukiniai ir geležinkelio stotys, bet ir dalykinis bendravimas su kaliniais, prostitučių organizacijų narėmis? Jų juk negalima įsileisti – vėl Seimo džentelmenai nerimaus, kad jų damoms gali kas nors nutikti.

Per pastarąsias dvi dienas teko dusyk pasijusti nesaugiai. Vienuose valdiškuose namuose išsigandau, kad kas nors neatsitiktų, išvydusi porelę ne elito atstovų. Žibančiomis akimis, skleidžiantys alsavimą stabdantį audringo Joninių savaitgalio tvaiką. Rankos intuityviai suspaudė rankinę, o mintyse sukosi padėka valdininkei, kad dirbo ypač greitai ir vienoje erdvėje su pagirių kankiniais ilgai būti neteko.

Antroji patirtis – maisto prekių parduotuvėje. Didelis iššūkis buvo sunkiai nusakomo amžiaus moteris. Nuo aplinkinių ji bandė paslėpti nevalingą kūno drebulį ir bambalį paties pigiausio alaus. Net jei tai buvo jos vakarienė, moteris jos buvo savotiškai nusipelniusi – kaip atlygio už pastangas viešumoje būti tokiai kaip visi. Švariais drabužiais, net tvarkingu manikiūru, nešina nauja rankine.

Pagal Seimo narių logiką abiem atvejais derėjo ieškoti kokių už tvarką atsakingų asmenų, prašyti šalinti šiuos potencialiai nesaugumą keliančius asmenis iš erdvės, kuria naudojasi kvepiantys piliečiai švariomis panagėmis. Galiausiai turbūt derėjo inicijuoti kokį pilietinį judėjimą, padėti geros reputacijos piliečiams atsikovoti viešąją erdvę – parduotuves, autobusus, parkus.

Kažin, iš ko reikėtų pasisemti tokios kovos patirties? Skandinavija, į kurią lygiuojamės, tikrai netinka – jų net ministrai pėsti vaikšto, metro važinėja ir su benamiais sveikinasi ranką paduodami. Praverstų nebent istorijos vadovėliai, aprašantys segregaciją JAV. O gal tai ir yra Seimo narių siekiamybė: elitui – Seimo koridoriai ir šaligatviai, smirdžiams su (ne)kriminaline biografija – gatvių pakraščiai?