Tokia ta tikrovė, kad raikant ministerijų pyragą suskubta išsidalyti pinigingiausias, prestižines, strategines. Šie būsimosios valdžios atstovų epitetai neprilipo tik prie kelių "periferinių" ministerijų, tarp jų – Kultūros. Politologai pataria nesistebėti, ir, tiesą sakant, niekas to ir nedaro. Tik įdomiau, ar dėl tokio posto nepopuliarumo kaltos tik palyginti nedidelės dotacijos ir ES pinigai, ar yra ir subtilesnių priežasčių.

Galima spėti – galbūt nepinigingos ministerijos nenorima ir todėl, jog būsimajam vadovui teks prisiimti atsakomybę dėl kai kurių nepopuliarių ir visuomenėje dažnai neigiamame kontekste aptarinėjamų projektų (Valdovų rūmų statybos, Operos ir baleto teatro scenos atnaujinimo ir pan.) tęsimo. Be to, toliau teks demonstruoti ekvilibristikos elementus, kaip iš skiriamo menko finansavimo išsaugoti kai kur griūvančius į kultūros paveldą įtrauktus ar kultūros sklaida užsiimančius pastatus (ypač vargais skundžiasi teatrai).

Kitas dalykas – naujiesiems vadovams teks reaguoti į buvusios valdžios pradėtą skaidrumo iniciatyvą, t.y. Seime priimtą Kultūros tarybos įstatymą, kuriuo dalies kultūros pinigų tvarkymas bus patikėtas ne ministrui, o meno atstovų deleguotiems Kultūros tarybos nariams. Daugiau tos demokratijos skirstant pinigus bus ar mažiau – kol kas pasakyti sunku. Bet bent jau norus kultūros atstovai vertina teigiamai.

Apie švietimo ministro kėdę svajoję Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai gavo viceministro postą, kaip ir Kultūros ministerijoje. Tarsi paguodos prizą. Skeptikams galima palinkėti bent jau neskleisti panikos, kad dėl to jau rytoj bus įteisinta "Ulica Lipowa" ar kas nors puls atidarinėti ir gausiai remti Juliano Tuwimo muziejų.

Prisiminkime, kad dvi gretimas tautas sieja ne tik politika, bet ir turtinga kultūra.