Vėlesniais šimtmečiais, besivystant žurnalistikai, dalis skaitančiosios publikos jau nesivargino vartyti knygas, jiems pakakdavo tos realybės, kuri buvo aktualioji, šiuolaikiška, padedanti orientuotis kasdieniame gyvenime. Dar vėliau, XX a. antrojoje pusėje, įsigalint virtualybei, išrastas asmeninis kompiuteris, kurio tobulinimas atvedė prie internetinės žiniasklaidos, todėl skaitomi tekstai, suprantama, dar labiau trumpėjo. Socialinių tinklų inovacija rašytinę mintį sustriukino iki feisbuko įrašų. Netrukus instagramas įteisino grotažymes ir raktažodžius, kurie turėtų atstoti pasakojimus. Tolesnį žingsnį žengė pati jauniausioji karta, kuri susikalba raidžių ir garsų junginiais, pavyzdžiui OMG ir t. t. Atrodo, dabar vis labiau artėjame prie tokio būvio, kuriame, norint susikalbėti, užteks skiemenų junginių, pavyzdžiui, „gu, gu“, „ga, ga“, „ma, ma“, „te, te“. Taigi žmonija vis sparčiau tampa infantili ir vis labiau primenanti pirmuosius žmogaus biologinės raidos etapus – kūdikystę.

Virtualybės plėtra ir suklestėjimas šiandien iš mūsų baigia atimti ilgesnio pokalbio privilegiją, kurios anksčiau uždrausti negalėjo turbūt niekas. Bendraujame buitiniais ir reikaliniais klausimais (ar ne todėl radosi žargoninis žodžių junginys „yra reikalų“, kuriuo pasakoma viskas ir kartu nieko?), o psichologinius pokalbius, kurie ilgus dešimtmečius XX a. Vakarų šalyse gyvavo daugiausia dėl psichoanalizės raidos, dabar keičia kita tendencija: esminis mūsų laikų žmogaus apsiprendimas yra padaryti išvadas apie tai, kurie santykiai yra „toksiški“ ir kuriuos žmones reikia „paleisti“. Vis labiau ima atrodyti, kad planeta yra totaliai toksiška, o paleisti baigiame visą savo gyvenimą. Iš to ir kyla daugelio žmonių poreikis, dar galutinai nenuslopintas pasaulio raidos, girdėti ar skaityti ilgus pasakojimus – kelių šimtų puslapių romanus. Toks veiksmas skaitytojo niekaip neįpareigoja, nutraukti skaitymo veiksmą galima bet kada ir ataskaitos apie tai, kas perskaityta, niekas nepareikalaus. Svarbu pažymėti, kad tokie svetimų istorijų, būtent romanų, skaitytojai patys beveik niekada nelinkę ilgai pasakoti. Ši padėtis verčia manyti, kad dabartinis žmogus vis labiau yra virtualybės stebėtojas, kurį pati planetos informacinė raida iš veikėjo vaidmens bloškia į pasyvų stebėjimą, kitaip vadintiną tiesiog vartojimu.

Dėl socialinių tinklų raidos dabar įmanoma beveik visavertiškai gyventi nekuriant jokių koherentiškų verbalinių tekstų. Vizualioji kūrinija tampa išsigelbėjimu, kuris dažniausiai niekaip neišreiškiamas žodžiais ir geriausiu atveju lieka vizualiojo mąstymo patirtimi, o blogiausiu – tik nuojautomis apie tai, kokia informacija pasiekia. Klasikinis žodinis pasakojimas beveik visada iš rašančiojo reikalauja savojo autoritetingumo blaivaus pasvėrimo ir rėmimosi ilga rašytine kultūros tradicija. Socialinis tinklas iš principo priešinasi klasikiniam mąstymui, nes feisbuko vartotojui jokie autoritetai neegzistuoja, įrašui sugeneruoti iš esmės nebereikia jokios inteligencijos ir intelekto – užtenka drąsos, kuri dažniausiai įgauna įžūlumo pobūdį. Dar daugiau, socialinio tinklo vartotojui, bandančiam „pasakoti“, visai nebūtina suprasti, ką savuoju trumpu teksteliu norima pasakyti. Ar tik ne todėl daugelis feisbuko vartotojų puikiai atrodytų progimnazijos aštuntoje klasėje, kurioje per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas mokoma rišliai kalbėti ir rašyti?

Akivaizdu, kad šiandien lietuvių kalbos žodis „pasakoti“ labai aktualiai susijęs su kitu bendrašakniu žodžiu „pasaka“. Ne vienas brandžiu save vadinantis žmogus mūsų dienomis negeba nei skaityti pasakų, nei jų pasakoti savo vaikams ar anūkams. Mūsų dabartinė žodinė raiška, jos struktūra jau nepasiduoda senovės graikų, klasikinei logikai, nes sakiniai tarpusavyje nesusiję priežasties ir pasekmės santykiais. Šiandienos žmogus yra pamiršęs ilgus šimtmečius vakariečiams puikiai žinomą logikos taisyklę: jei klaidingai formuluoji prielaidą, prieini prie neteisingų ir nepagrįstų išvadų. Žinoma, feisbuko vartotojui jokios prielaidos ir išvados yra neįdomios – visa tai jam yra atgyvenusios senienos.

Naujausioji tendencija, reiškiama dirbtinio intelekto išradimu, rodo, kad žmogus kaip būtybė išvis atsisakys ką nors pasakoti, nes vienintelius teisingus, logiškus ir pagrįstus pasakojimus generuos mašina, o ne mūsų smegenys. Užklausai, kokio pasakojimo pageidaujame, užteks instagramą primenančių raktažodžių, kuriuos kompiuteris ir virtualybė pavers vieninteliais teisingais. Tokia naracija, beveik visus tekstus verčianti plokščia ir buka realybe, bus atsakymas į jau penktą dešimtmetį Vakarų civilizaciją kankinančius klausimus, ar įmanoma sukurti ką nors iš esmės nauja, ar visa žmogaus kreatyvinė galia tėra atskirų žmonijos praeities kūrinijos elementų dėlionė.

Dėl virtualybės, socialinių tinklų raidos ir dirbtinio intelekto uzurpacinės galios vis dar pats svarbiausias yra žmogaus kaip gyvenančiojo savąjį laiką gebėjimas kurti tai, kas buvo, yra ir gal dar tebebus pažymėta humanistiniu antspaudu – pasitikėjimu mintimis, kad nesame ankstesnių žmonių genų kombinacija ir nieko daugiau, kad mūsų patirtys nėra vien biochemijos ir kitų biologinių procesų rezultatas, kad tebegyva ir vis dar pasitaiko tai, ką seniau nei prieš 200 metų mūsų protėviai vadino genialumu, ir pagaliau, kad žmogus yra ne duomenų rinkinys, o esybė, turinti sąmonę, kurios kilmės jokia mašina paaiškinti negali.