Prisiekusiems kompiuterinių žaidimų mėgėjams, kurių tarp šiuolaikinių moksleivių – net ne kas antras, toks virtualus sportas gali būti žalingas. Tai gali lemti regėjimo silpnėjimą, atminties prastėjimą, didesnį nervingumą, galų gale marias prarasto laiko. Blogybės akivaizdžios, bet ar yra pranašumų? Žinoma!

Juk ne veltui kai kuriose pasaulio šalyse rimtai svarstoma galimybė virtualiuosius žaidimus, kaip atskirą discipliną, įtraukti į moksleivių vidurinio lavinimo programas. Šios inovacijos šalininkai tikina, kad žaidimai ugdo strateginį mąstymą, reakciją, gebėjimą greitai priimti sprendimus. Neabejotinai plečia ir anglų kalbos žodyną, žinoma, kartais ir ne visai cenzūrinį, lavina istorines, geografines ar ekonomikos žinias. Tegul ribotas, specifines, bet mokymo procesas vyksta. Akivaizdu, kad tokios mokymo priemonės šiuolaikiniam vaikui daro kur kas didesnį įspūdį nei tradicinės. O ir perspektyvas atveria intriguojančias. Tik pagalvokite, geriausi pasaulio kibersportininkai uždirba iš visko: turnyrų prizinių fondų, iš jų žaidimo ar komentavimo vaizdo peržiūrų internete, reklamos, treniravimo ar dar velniai žino ko. Ir šios sumos kur kas didesnės, nei sutaupome mes, tradicinių profesijų atstovai. Tad kodėl nepasimokius virtualaus sporto disciplinos?

Vis dėlto, matyt, tiesa yra kur nors per vidurį. Juk tik labai nedidelė dalis jaunųjų sportininkų tampa profesionaliais atletais. Lygiai taip pat vos keli procentai žaidimų maniakų geba iš šio pomėgio išpešti realios ilgalaikės naudos, o didesnės ar mažesnės žalos patiria kiekvienas.