Perskaičiau viename dienraštyje rašinį apie kai kuriuos ministrus ir jų kompetenciją kuruojamoje srityje. Tiksliau – apie nekompetenciją ir nežinojimą, ką daryti užėmus šį postą?

Iš tikrųjų būtų juokinga situacija, jeigu ne graudi Lietuvai... Situacija, be abejo, turėsianti neigiamų pasekmių ir atsiliepsianti visiems paprastiems (esantiems ne valdžioje) žmonėms.

Bet kam dėl to skauda galvą?

Paimkime kad ir „populiariausią“ – Krašto apsaugos ministeriją. Paradoksas ar ne, bet joje dominuoja ministrai medikai.

Na, matyt, Lietuvoje, kaip nė vienoje kitoje pasaulio šalyje, būtent jie geriau „išmano“ karo mokslus, negu tuos, kuriuos baigė ir gavo diplomą.

Patys prisimenate – pirmasis KAM ministras buvo skandalingasis medikas Audrius Butkevičius. Po to – Juozas Olekas. Po to – Rasa Juknevičienė. Paskui – vėl J.Olekas...

Taigi, kam tuomet ministrui išmanyti sritį pagal išsilavinimą, jeigu galima pasisamdyti būrį patarėjų?

Ministras – tai tik tam tikra prasme paradinė uniforma, ir to užtenka!

Jokių įstatymų kalimo, kaip prieš įprastus konkursus valstybės tarnyboje, jokių specialių žinių, vizijų pristatymo.

Būtinas tik lojalumas partijai rinkimų nugalėtojai. Valio!

Na, kad ir bandymas atlikti dar vieną bandymą sveikatos apsaugos reformos klausimu. Nieko. Sistema stovi kaip mūras!

Į ją nusilaužė dantis dabar jau buvęs ministras Algis Čaplikas. Todėl kitas sveikatos ministras buvo gudresnis – tyliai atbuvo savo kadenciją.

Dabar gi sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis pabandė žengti pirmą žingsnį „reformos“ link ir liko ant ledo. Atsikeršijo koalicijos partneriai už „išdavystę“ svarstant žinomų parlamentarų neliečiamybės klausimą.

Akis už akį! Tik kas toliau?

Todėl man, viena koja esančiam pensijoje, pavargusiam nuo visų valdžios subtilybių, išliko vienintelis noras – būti tik ministru.

Norėti juk Lietuvoje dar neuždrausta.