Apie tai, kad dujų – kaip ir naftos – kainos yra sena gamtos išteklius valdančių valstybių manipuliavimo priemonė, padedanti joms visų pirma reguliuoti savo pajamas, Jonas Jonaitis nieko nebuvo girdėjęs. Vos pradėjus kalbėti, kad su šiuo dujų kainų šuoliu labiau susijusi Maskva, šantažu spaudžianti europiečius greičiau atsukti "Nord Stream 2" čiaupelius, Jonas Jonaitis moja ranka: tik nereikia dėl visko kaltinti Kremliaus.

Jonas Jonaitis sapnuoja vaikystės plombyrą, netiki, kad sovietai jį gamino pagal amerikietišką receptą ir nieko nenori girdėti apie XXI a. geopolitiką.

Ne jis pirmas pradeda, sako Jonas Jonaitis, tėkšdamas kitą pavyzdį: užsipuolė Londonas kaltinimus trečiajam Solsberio žudikui – gavo nuo ruso kontrasmūgį: degalinėse išseko benzinas. Su tuo, kad degalų deficitas susijęs ne su Solsberio byla, bet su "Brexit", Jonas Jonaitis gal ir sutiktų, tik vėl bėda – už "Brexit" kyšo Maskvos ausys.

Apie tai, kad Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES kampaniją labai aktyviai rėmė tiek kai kurie Rusijos veikėjai, tiek rusiški pinigai, Jonas Jonaitis nenori girdėti. Kaip ir paskaitos apie pasitaikančią reiškinių koreliaciją, taikaus sambūvio pasaulyje galimybes, paraleles tarp hitlerizmo ir dabartinių diktatūrų, kurioms negalima nuolaidžiauti.

Girdi, negi ir vėl dėl visko kalta Maskva? Jam skamba neįtikinamai. Jonas Jonaitis mokyklą lankė prie ruso, prisimena per pavasario atostogas kasmet rodomą "Kapitoną Tenkešą", sapnuoja vaikystės plombyrą, netiki, kad sovietai jį gamino pagal amerikietišką receptą ir nieko nenori girdėti apie XXI a. geopolitiką. Likti užsidarius savuose nostalgijos penimuose įsitikinimuose Jonui Jonaičiui daug lengviau, nei pažadinti kritinį mąstymą ir aiškintis tikrąsias įvykių priežastis.