Nuosavų minčių kalėjimas

Ir vis tik, nors toks žinomų ir mylimų asmenų pasiryžimas apnuoginti sielą – jau drąsa, kurią būtum sunkiai įsivaizdavęs prieš kokius 15 metų, laukia ilgas kelias. Visų pirma todėl, kad mes, kaip visuomenė, dar itin mažai žinome apie psichines ligas. Nemokame jų atpažinti (nesvarbu, kalbama apie mylimą žmogų ar patį save), nesuvokiame jų grėsmių ar, atvirkščiai, neracionaliai bijome visko, kas prasideda žodžio šaknimi "psich".

Mano mėgstama tinklaraštininkė Mahila neseniai savo sekėjams priminė, kad, turint galvoje nuskendusių žmonių statistiką Lietuvoje, turbūt kiekvienas arba pažinojome nelaimėlį, kurio gyvybę pasiglemžė ar kurį smarkiai sutraumavo vanduo, arba jo artimąjį. Todėl informacija apie saugų elgesį vandenyje turėtume būti bombarduojami kasdien, bet yra kaip yra. Analogiška situacija pas mus ir dėl savižudybių, tragiški jų skaičiai – jokia naujiena. Bet ir čia – tos informacijos mažai ir ji nelaikoma prioritetine. O ir ieškoma jos dažniausiai tada, kai depresija, bipolinis sutrikimas ar kitas "džiaugsmelis" jau nebe mandagiai beldžiasi į duris, o patogiai įsitaisęs svetainėje gurkšnoja kavą.

Vis bandau atsiminti, ką, pavyzdžiui, mokykloje mums pasakojo apie psichinę sveikatą. Iš visų 12 metų prisimenu mokyklos psichologę, kuri tik mergaitėms išdalijo užpildyti anketas. Šios turėjo nustatyti, ar nesame didesnės rizikos susirgti anoreksija ar bulimija grupėje. Dar gal buvo keletas klasės valandėlių apie tai, kad patyčios – blogai. Ir viskas. Užtat, pavyzdžiui, ne vienus metus bent kartą per savaitę grodavome geltonomis dūdelėmis. Nes tai kolosaliai svarbu tolesniame gyvenime, ar ne?

Prieš gerą pusmetį nusižudė vienas vaikinas, kurį gerai pažinojo daugelis mano draugų. Man, žinojusiai jį tik iš matymo, turbūt kaip ir visam likusiam pasauliui, poelgis atrodė sunkiai suvokiamas – jaunas, simpatiškas, mylimas aplinkinių. Paskui iš artimo jo rato pasigirdo pasvarstymų, kad visi žinojo ar bent kažką nujautė. Ir tokių atvejų, kai nujaučiama, jog bičiuliui skamba pavojaus varpai, būtent šią minutę – tūkstančiai.

Kai sergi, aplinkinių padrąsinimai suprasti, kad gyvenimas yra gražus ir reikia juo mėgautis, atrodo mažų mažiausiai keisti. Ne todėl, kad nesinorėtų.

Tik gaila, to dažnai nepakanka. Ir todėl, kad žmogui, užrakintam sadistiškame savų minčių kalėjime, bendrauti neretai tampa lygiai taip pat skausminga, kaip bandyti stipriai apkabinti, kai šonkauliai sulaužyti. O dar apie ženklus: pastarąjį laiką be nuotaikos esantis draugas vis dažniau atsisako susitikti, nuolat lindi namuose ar savaitėmis vaikšto su tuo pačiu džemperiu – neretai į tai numojame ranka. "Persidirbo gal žmogus" arba "visiems pasitaiko juodų etapų" raminame patys save. Ir taip, kartais būname teisūs. O kartais žiauriai klystame.

Komikas Olegas Šurajevas, turintis talentą ne tik juokauti, bet ir kalbėti rimtomis, net skaudžiomis temomis, labai taikliai pastebėjo. Kai sergi, aplinkinių padrąsinimai suprasti, kad gyvenimas yra gražus ir reikia juo mėgautis, atrodo mažų mažiausiai keisti. Ne todėl, kad nesinorėtų. Atvirkščiai, norisi daugiau negu bet ko kito pasaulyje. Tik nepavyksta. Jau nekalbu apie motyvacijas iš operečių "turi kojas ir rankas, ko tau dar liūdėti?", "kiti tikrų problemų turi, neprisigalvok" ir panašiai.

Ką daryti? Vargu, ar vien žodžiais išgydysime kito žmogaus ligą, kad ir kaip jį mylėtume. Bet geriau išmanydami psichinės sveikatos aspektus bent jau suprasime, kas yra kas. O gal net sugebėsime įkalbėti kitą savo bėdą pripažinti ir imti nieko nelaukiant gydytis. Net jei tas mūšis bus pralaimėtas, o taip kartais nutinka, bent žinosime, kad pamėginome. O ne raudosime į žemę leidžiantis karstui ir graušimės, nes kažką nujautėme. Nujautėme, bet nieko nedarėme. Grojome geltona vaikiška dūdele, kurios versijų ir suaugusiųjų gyvenime – ne mažiau.