Nuostabos dovana

Prieš kelias savaites Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gediminas Jankus vieno iš dienraščių žurnalistams skambiai pareiškė, kad programos „Kaunas 2022“ renginių vadybininkai ir organizatoriai ignoruoja vietinius rašytojus, poetus ir suteikia galimybę pažinti pasaulinio meno žvaigždžių kūrybą, kuri, pasak G.Jankaus, neturi jokios išliekamosios vertės.

Iš tiesų, šiais metais Kaune vykstantys meno renginiai įgalina svarstyti dvejopai: viena vertus, pritarti programos „Kaunas 2022“ kritikai, ar esame tokie maži ir niekingi, kad neturime, ką parodyti miesto žmonėms ir svečiams, kita vertus, ar mus ištiko provincialumo diagnozė, reiškianti, kad pripažįstame tik savą, artimą meną ir lengvai nurašome tai, kas vyksta Europoje, Amerikoje ir visame pasaulyje. Šios dvi nuostatos ir klausimai, nors ir yra priešingi, šiandienėje tikrovėje paradoksaliai byloja tarpusavio vienybę: nei pasaulinis menas nuneigia kauniečių kūrėjų nuopelnus, nei tos planetos masto žvaigždės paverčia mus gūdžia provincija. Mūsų laikais sklaidos galimybės ir technologijų raida Kauno rašytojus ir žymius Europos, Amerikos menininkus sulygina – dabar kiekvienas jau tikrai yra laisvas kurti ir supažindinti su savo darbais publiką. Programos „Kaunas 2022“ pasirinkimas neįtraukti į renginių programas kauniečių rašytojų rodo ir jų neretai stagnacinį charakterį, ir galimus kultūros sostinės vadybininkų nevisavertiškumo kompleksus, pagal kuriuos tiesiog būtina pasikviesti į Kauną kuo labiau išgarsėjusius menininkus.

Rugsėjo pradžioje Kauno paveikslų galerijoje atidaryta Amerikoje gyvenančios ir kuriančios „Fluxus“ menininkės Yoko Ono paroda, būdama retrospektyvinė, aiškiai liudija išliekamąją vertę. Ją lemia Y.Ono pasirinktų temų universalumas: laisvė, karo grėsmė, istoriškumas ir laikinumas ir, pagaliau, visos tikrovės tvarumas. Y.Ono ir jos kolegų darbai yra ir bus svarbūs tol, kol pasaulyje egzistuos žmonės, kurie linkę konfliktuoti, elgtis ir spręsti sudėtingas problemas agresijos būdu ir kelti kitiems grėsmę. Pripažinta kūrėja savo artefaktais žiūrovui atskleidžia laisvės efemeriją – ji begali būti laikina ir trapi. Daugelį parodoje Kaune eksponuojamų kūrinių Y.Ono sukūrė dar esant gyvam vyrui Johnui Lennonui. Menininkų pora XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje protestavo prieš Vietnamo karą. Šiandien viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Ukrainą, Afganistaną ir kitas mūsų dienų karų šalis.

Kaip visiška aktualija aptariamoje parodoje gali atrodyti ir plėtojama atminties tema, provokuojanti žiūrovą klausti, ką mes atsimename ir ką pamirštame. Y.Ono triumfuodama, bet ne narcistiškai sako, kad ir Vakarų, ir Rytų pasaulis tikrai atsimena „Fluxus“, gimusį praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugybė eksponatų, kurių pavidalas yra rašomąja mašinėle spausdintos „Fluxus“ performansų instrukcijos, įgavo poezijos statusą. Y.Ono gana radikaliai publiką priverčia susidurti su dilema: kas svarbiau: karai ar eilėraščiai? Pasaulyje, kuris nelinkęs prisiminti praeities, kūrėja, pradėdama nuo savęs, ragina pirmiau atsiminti meno, o ne politinę ar geografinę istoriją.

Pacifizmo ir memorijos temos pasaulinio masto figūrai beveik garantuotai užtikrina pripažinimą, tačiau svarbiausia Y.Ono parodoje yra ne meno sociologijos klausimai, kuriais žiūrovai sprendžia, ko verta eksponuojama kūryba, ir net ne amžinieji žmonijos kazusai, o tai, ar iš parodos išeinama bent kartą nuoširdžiai nustebus. Poveikis, šių eilučių autoriaus patirtas Kauno paveikslų galerijoje, visiškai netikėtai išvydus instaliaciją su kareivių šalmais, Y.Ono grąžina į senovės Graikijos laikų meno ir filosofijos pradžią, kurioje ypatinga reikšmė buvo teikiama dviem meno kūrinio ir žiūrovo santykio ypatybėms: nuostabai ir gebėjimui klausti. Kai kauniečiams pristatoma į istoriją nueinanti, bet dar beveik šiuolaikinė kūryba, kurios šaknų randame Antikoje, jokių abejonių dėl tokio meno vertinimo ir statuso nelabai gali būti, nebent pripažintume, kad nesame Vakarų šalis. Savikritiškai turime sutikti, kad ne visi meno darbai yra tuo pat metu ir šių dienų reiškiniai, ir civilizacines šaknis pasiekiantys daiktai. Atmintį ir įvairovę neigiančiose dabartinėse visuomenėse toks menas vis dar yra nepatogus, išmušantis ir žiūrovus, ir institucijas iš neretai niekingų šios dienos reikalų ir mūsų akyse virstantis klasika. Žinoma, ne visos programos „Kaunas 2022“ iniciatyvos ir renginiai yra vienodo ir tolygaus lygmens, tačiau kai kurie įvykiai žymi slinktis ne vien Kauno, bet ir Lietuvos kultūrinio mąstymo plotmėje, apimančioje ir meninį ugdymą, ir meno teoriją, ir istoriją, ir profesionalią kritiką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kuo durniau --tuo graziau

kuo durniau --tuo graziau  portretas
o jei tai daro ,,,,zymus,,,, zmones tuomet debilizmas tampa ---dangiskaja mana.....kury kaip mat aprasys ,,,zymus ,,, lietuvos ---Ciceliai
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    4
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių