Opozicija ardo ne valdžią, o save

Valdančioji centro dešinės partijų koalicija gali būti rami – iki kitų Seimo rinkimų likusius dvejus metus niekas iš jos valdžios neatims.

Tokią išvadą galima daryti po fiasko pasibaigusio opozicinių partijų bandymo suvienyti jėgas bendram darbui Seime. Derybas dėl plačios opozicijos koalicijos buvo pradėjusios visos opozicinės – Socialdemokratų, Tvarkos ir teisingumo, Darbo, Krikščionių partijų – frakcijos ir trys Mišriai Seimo narių grupei priklausantys parlamentarai. Jei derybos būtų pavykusios, opozicijos koalicija nebūtų buvusi didesnė nei valdančioji ir nebūtų galėjusi perimti valdžios, bet su tokia vieninga jėga būtų tekę skaitytis ir įstatymų projektus derinti daug labiau nei su kiekviena opozicine frakcija atskirai.

Deja, derybos žlugo tuomet, kai vienas jų iniciatorių socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius ėmė viešai džiaugtis būsima sėkme ir artėjančiu opozicijos lyderio titulu. Paskutinę akimirką kiaulystę iškrėtė Tvarkos ir teisingumo partijos frakcija, atsisakiusi pasirašyti susitarimą. Kodėl?

Tvarkos ir teisingumo partijos frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis tikino, kad jo atstovaujamai jėgai netinka kitų opozicinių partijų nenoras perimti valdžią. Socialdemokratų ir Darbo partijos vadovų argumentai, kad valdžiai perimti trūksta balsų, V.Mazuronio nejaudina. Anot jo, šią valdžią būtina versti kuo greičiau, todėl jo atstovaujama partija darys tai visomis priemonėmis – per akcijas, streikus ir t. t.

Skamba garsiai ir grėsmingai, bet kažkodėl tie žodžiai nekelia jokios baimės valdančiosios koalicijos lyderiui premjerui Andriui Kubiliui. O ir ko jam bijoti? A.Kubilius kaip tik turėtų būti dėkingas Tvarkai ir teisingumui už tai, kad ši partija, garsiai kritikuodama jo Vyriausybę, bet vengianti bendro darbo su kitomis opozicinėmis partijomis, iš tiesų tą Vyriausybę ne griauna, o palaiko. A.Kubilius tai puikiai supranta, todėl kiekviena proga paerzina Tvarkos ir teisingumo partijos lyderius ir nepamiršta pagirti socialdemokratų bei Darbo partijos vadovų už konstruktyvumą ir vis retesnius bandymus trukdyti dirbti.

Tvarkos ir teisingumo partijos nenoras vienytis su kitomis opozicinėmis partijomis turėtų kelti daug daugiau nerimo pastaruoju metu populiarumą atgavusiems socialdemokratams. Ypač prieš artėjančius savivaldybių rinkimus. Finansinės krizės apdaužyti konservatoriai ir kitos valdančiosios partijos tikriausiai net nesitiki gerų rezultatų, bet socialdemokratai ir Darbo partijos atstovai pagrįstai vylėsi sutvirtinti savo pozicijas savivaldoje. Jeigu Tvarkos ir teisingumo partija veiks gana energingai ir išradingai, prieš savivaldybių rinkimus būtent ši partija rinkėjams gali tapti pagrindine įsipykusios valdžios kritike ir atsvara.

Socialdemokratams ir su jais vėl suartėjusiai Darbo partijai tenka sukti galvą, kaip patraukti rinkėjų dėmesį. Juolab kad abi šios partijos turi daug silpnų vietų. Socialdemokratų bėda – silpnas ir necharizmatiškas lyderis Algirdas Butkevičius, nesugebantis suvienyti net opozicijos, ir buvusio lyderio Gedimino Kirkilo valdymo laikų nuodėmės, kurias gali išryškinti paviešintos saugumo analitinės pažymos. Darbo partijos bėda – stiprus ir charizmatiškas, bet teisėsaugos persekiojamas jos lyderis Viktoras Uspaskichas, kurio teisinę neliečiamybę vakar panaikino Europos Parlamentas. Atsinaujinęs teismas dėl juodosios partijos buhalterijos populiarumo tikrai nepridės.

Žodžiu, kol nevieninga opozicija spręs savo problemas, valdančioji koalicija gali būti rami ir ieškoti būdų bei išteklių, kaip vėl susigrąžinti rinkėjų palankumą.