Paminklai ir atvirkštinė eiga

Vis atgyja kalbos apie rašytojo Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimą. Kaip žinoma, šio rašytojo biustas stovi ir Kaune, daugybė miestų ir miestelių turi jo vardu pavadintas gatves ir, veikiausiai, palietus vieną paminklą, netrukus tektų spręsti ir kitų klausimus. Dar praėjusiais metais Vilniaus savivaldybės komisija nusprendė, kad paminklą P.Cvirkos aikštėje reikėtų demontuoti. Savivaldybė teigia vykdanti Vilniaus erdvių desovietizaciją, kuriai neva pritaria miesto gyventojai, vis dėlto, nemaža dalis kultūros veikėjų su tuo nesutinka. Pasigirsta nuomonių, kad šio paminklo nuvertimas tėra priedanga sklypo užstatymui gyvenamaisiais namais.

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjunga išplatino kreipimąsi į kultūros ministrą ir Vilniaus merą su prašymu šį paminklą palikti savo vietoje. Laiške teigiama, kad "P.Cvirka buvo vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų. (...) Jis, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui, tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe".

Pasak poeto Tomo Venclovos (kuris yra ir P.Cvirkos sūnėnas), tokių paminklų šalinimas yra bolševikinė praktika. "Tai yra išvirkščias bolševizmas" ir "jeigu paminklas bus nukeltas, tai reikš, kad mes dar neatsikratėme bolševikinio mentaliteto". Iš tiesų paminklų griovimas labai primena tos pačios totalitarizmui tarnavusios cenzūros praktiką.

Nesiginčijama, kad P.Cvirka buvo talentingas rašytojas, bet neįmanoma nuneigti ir jo sąmoningo tarnavimo okupaciniam totalitariniam režimui. Tai šiandien leidžia jį vertinti kritiškiau už visus kitus ir tai neįžeidžia nei jo atminimo, nei talento.

Tylus ir greitas apsivalymas nuo pasenusių istorinės atminties formų ar kontroversiškų asmenybių visai nenaudingas visuomenei – tai tik lengviausia ir pigiausia išeitis politikams.

P.Cvirka mirė 1947 m. Paminklas Vilniuje jam pastatytas 1959 m., tuomet Komunistų partija visuotinai šventė rašytojo 50-metį. Išlikusiuose dokumentiniuose Lietuvos kino studijos kadruose galima pamatyti iškilmingą šios progos minėjimą Vilniuje, Juozo Mikėno sukurto paminklo atidengimą. Filme matome ir jau nebeveikiantį P.Cvirkos muziejų Kaune, name K.Donelaičio g. 13, kurio pusrūsyje jis trumpai gyveno ir kurio kieme tada iškilo ir iki šiol stovi biustas rašytojui. Propagandinio filmuko diktorius pakiliu balsu vardija P.Cvirkos – "rašytojo-bolševiko" nuopelnus darbo liaudžiai. Pabrėžiama, kad, pastačius paminklą, P.Cvirka visuomet bus tarp mūsų.

Periodikos archyvuose galima susipažinti su P.Cvirkos, tuomet jau žinomo rašytojo, tekstais spaudoje pirmosiomis Lietuvos okupacijos dienomis. Pvz., 1940 m. birželio 24 d. "Lietuvos aide" autorius šlovina į Lietuvą įžengusią Raudonąją armiją. Pasak jo, sovietų tankus lietuviai pasitiko su gėlėmis ir "Lietuvos liaudis iš karto susibroliavo su Sovietų Sąjungos kariais, ir nuoširdžiai juos pamilo." Rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius (knygoje "Raudonasis tvanas") tokią P.Cvirkos rašliavą spaudoje prilygino išdavystei: "Kaip galėjo žmogus su sava galva ant pečių, savomis akimis kaktoje ir su šiek tiek išlavintu skoniu ką nors panašaus rašyti? Kaip galima prasimanyti, kad šventadieniškai apsirengę ūkininkai būriais pasitiko įsiveržiančius okupantus, kad mergiotės dainavo linksmiausias dainas, nerdamos priešams vainikus ant kaklo, tuo metu, kai visas kraštas tylomis liūdėjo, siaubo sukaustytas!"

Sakoma, kad į gyvenimo pabaigą P.Cvirkai atsivėrė akys, neva jis norėjęs aprašyti apie sovietų nusikaltimus ir lietuvių patirtas skriaudas savo knygoje. Tikras ar tariamas kolaboravusio rašytojo atsivertimas – ar tai paminklo klausimui neprideda jokio naujo konteksto? Kaip dabar į šį paminklą pažiūrėtų pats P.Cvirka? Ką jam atsakytume, jei rašytojas norėtų demontuoti šį savo kolaboravimo su okupantais simbolį?

Šioje temoje nėra tik dviejų pusių. Istorinių asmenybių biografiniai kontekstai gali kisti ir tai turės įtakos, keis požiūrį į jų atminimo formas. Bet negalima visko spręsti vien statulų griovimu ar jų statymu, kad ir kaip to siektų politikai.

Tylus ir greitas apsivalymas nuo pasenusių istorinės atminties formų ar kontroversiškų asmenybių visai nenaudingas visuomenei – tai tik lengviausia ir pigiausia išeitis politikams. Šiandienė situacija primena D.Narkevičiaus filmą, tiksliau, tą seną archyvinę kino juostą, kurios prasmė kardinaliai kinta, priklausomai iš kurio galo į ją žiūrime. Todėl geriausia išeitis būtų P.Cvirkos monumento konteksto papildymas, praplėtimas. Prie šio proceso galėtų prisidėti ir menininkai, suteikti kūriniui ar jo erdvei tam tikrą naują prasmę, meninę formą ar tiesiog "rėmą" šiam paminklui. Juk būtent dabartinė kalba ir sukasi apie meną, patekusį į ideologijų rėmus-spąstus.