Pasitraukęs iš savivaldybės L.Makūnas išsaugojo šeimą

Šeštadienio interviu su inžinieriumi, sodininku ir bitininku, svajojusiu tapti jūrininku

Būsimasis bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius pirmą kartą Klaipėdoje atsidūrė prieš 30 metų, atplaukęs savo rankomis pasidaryta motorine valtimi.

Atkeliavęs į uostamiestį jis turėjo valtį palikti Vilhelmo kanale, nes toliau negalėjo praplaukti. Pirmoji kelionė į Klaipėdą L.Makūnui baigėsi III vandenvietės teritorijoje - bendrovės „Klaipėdos vanduo“ padalinyje.

Traukė jūra

- Gimiau prieš 54 metus miestelyje ant Nemuno kranto Zapyškyje. 1975-aisiais metais baigiau Kauno politechnikos institute pramoninės elektronikos specialybę.

Nors dauguma mano bendrakursių pasirinko Kauną ir sostinę, mane visada traukė Klaipėda, tiksliau jūra. Vaikystėje svajojau tapti jūrininku.

Gavau paskyrimą į Pramoninės žūklės specialaus eksperimentinio konstravimo biuro Klaipėdos filialą.

Besimokydamas institute buvau iš duraliuminio pasidaręs valtį. Brolis ir sesuo padėjo įsigyti medžiagas, nupirko variklį. Pirmą kartą į Klaipėdą su ta valtimi ir atplaukiau.

Tądien vykstant į Klaipėdą buvo gana vėjuota - į marias plaukti - pavojinga, nes siautė didelės bangos. Todėl su žmona Liuda iš Nemuno pasukome į Miniją, paskui - Vilhelmo kanalu.

Kulkoms švilpiant

- Tuomet kanale šliuzus atidarydavo ir uždarydavo sargas. Daviau jam ar pusę, ar visą rublį, neprisimenu, ir jis atidarė šliuzą, įleido. Tai buvo beveik teisėta.

Maniau, kad priplauksime arčiau miesto, tačiau ties „Vakarų laivų remonto“ įmone kanalas buvo užtvertas. Išėjo taip, kad savo motorinę prišvartavau prie III vandenvietės. O po 30 metų sugrįžau į tą pačią vietą dirbti.

Kai įsidarbinęs pagal paskyrimą nuėjau prie valties, aplinkui sukinėjosi gamtos apsaugos inspektorius. Jis paaiškino, kad čia negalima laikyti valčių, todėl išplaukėme. Nakčiai apsistojome miškelyje.

Naktį pradėjo švilpti kulkos. Pasirodo, kad stovyklavome Kairių poligone. Paskubomis susikrovę mantą, Vilhelmo kanalu tamsoje šutinome atgal į Zapyškį.

Įgyvendino svajonę

- Ar pavyko įgyvendinti vaikystės svajonę - pabūti jūrininku?

- Iš dalies. Ketverius metus dirbdamas inžinieriumi konstruktoriumi Pramoninės žūklės specialaus eksperimentinio konstravimo biuro Klaipėdos filiale, dalyvavau dviejose mokslinių tyrimų ekspedicijose Kuboje ir Angoloje.

Vežti asfalto - bausmė

- Jūsų darbo biografija gana spalvinga. Kuriose miesto įmonėse teko dirbti?

- Iki armijos buvau I autotransporto įmonės Eksploatavimo skyriaus viršininku. Aprūpindavau įmones transportu, kurio visada trūkdavo.

Tekdavo išgirsti daug piktų žodžių iš gamybininkų, kad laiku negauna mašinų. Sunkiausia būdavo suderinti transporto srautus asfaltuojant gatves. Ten daug grandžių ir būtinai kas nors užstrigdavo. Tai įmonė nebeverda asfalto, tai nėra asfaltuotųjų. Vairuotojai nenorėdavo vežti asfalto. Dažnai pasitaikydavo prastovų, todėl jie nieko neuždirbdavo.

Asfalto vežti siųsdavome nusikaltusius vairuotojus.

Pavardė tapo žvaigžde

- Ilgiausiai esate dirbęs bendrovėje „Sirijus“?

- Taip, 13 metų. Pradėjau nuo inžinieriaus konstruktoriaus ir baigiau generaliniu direktoriumi.

Beje, įdomus dalykas dėl šios įmonės pavadinimo. Ilgą laiką ji vadinosi „Syrius“, tačiau vienas iš įmonės direktorių nusprendė, kad tai yra netaisyklingas pavadinimas.

Direktorius, pasikonsultavęs su kalbininkais, pakeitė „Syrių“ į „Sirijų“. Buvo manoma, kad pastarasis pavadinimas yra susijęs su Sirijaus žvaigžde. Ir bendrovės emblemoje buvo žvaigždė.

Vėliau paaiškėjo, kad XX amžiaus pradžioje buvo toks vokiečių verslininkas Syrus, įkūręs įmonę, pavadinta jo pavarde.

Bendrovės neliko, bet pavadinimas tebėra. Įmonė, kuri nupirko „Sirijaus“ likučius, pasivadino „Naujasis Sirijus“.

„Sirijaus“ likučiai

- Kodėl „Sirijus“ bankrutavo?

- Galima pagalvoti, kad aš nuvariau „Sirijų“ į bankrotą. Beje, aš pusę metų įtikinėjau didžiausią akcininkę - Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporaciją, kad reikia skelbti bendrovės bankrotą.

Skolų našta buvo tokia didelė, kad nebuvo įmanoma išbristi. Man pradėjus vadovauti bendrovei, „Sirijaus“ gamybos apimtys buvo tik 15 procentų nuo auksinių įmonės laikų, kai ten dirbo 2150 žmonių. Prasidėjus bankrotui bendrovėje liko apie 400 darbuotojų.

Susitarėme su vokiečių „Siemens“ kompanija, kad ji skirs per tris milijonus Vokietijos markių ir pabaigs statyti „Sirijaus“ pastatus Laisvojoje ekonominėje zonoje.

Į pabaigtas 10 tūkstančių kvadratinių metrų ploto gamybines patalpas atviliojome automobilių laidų gamyklą.

Ten įkurtoje bendrovėje „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“ dirba 2500 darbuotojų.

Gelbėjo šeimą

- Po „Sirijaus“ Jums teko dirbti Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijoje Įmonių valdymo departamento direktoriumi, bendrovės „Klaipėdos mediena“ ekonomikos direktoriumi. Paskui savivaldybėje administracijos direktoriumi, tačiau tik pusantrų metų. Kas netenkino pastarajame poste?

- Ant administracijos direktoriaus pečių gulė visi įmanomi miesto gyvenimo rūpesčiai. Reikėjo skubiai priimti sprendimus, nebuvo kada įsigilinti į kilusias problemas.

Kita priežastis - savivaldybėje dirba mano žmona. Ji mėgdavo diskutuoti su manimi, dėstyti savo požiūrį dėl mano ar mero priimtų sprendimų. Nors nežinojo visų aplinkybių. Namuose nuolat kildavo konfliktai.

Kai bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinio direktoriaus pareigas paliko Jurgis Nausėda ir prasidėjo kandidatų paieška, aš pasakiau merui, kad noriu atsistatydinti iš savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų.

Meras nenorėjo, kad aš išeičiau, bet aš prisipažinau, kad siekiu išsaugoti šeimą. Todėl nebegaliu dirbti savivaldybėje.

- Turbūt jūs pajuokavote?

- Tas juokas buvo rimtas.

Meilė iš krūmų

- Kur susipažinote su būsima žmona?

- Liudą susiradau krūmuose.

- Vėl juokaujate?

- Iš tikrųjų netoli Kauno stovyklavome studentų darbo ir poilsio būryje. Aš buvau baigęs antrąjį kursą, Liuda - pirmąjį. Palapinės stovėjo prie krūmų. Todėl aš deklaruoju, kad žmoną susiradau krūmuose.

Draugavome trejus metus. Bebaigiant studijas, teko rinktis: ar išsiskirti ir vykti dirbti pagal paskyrimą, ar sukurti šeimą ir važiuoti kartu. Pasirinkome antrąjį variantą.

- Ką užgyvenote?

- Turiu du vedusius sūnus Mindaugą ir Vytautą. Mindaugas turi sūnų Justą, Vytautas - dukrą Godą. Laukiame iš Mindaugo šeimos trečio anūko.

Abu mano sūnūs statybininkai. Mindaugas projektuoja inžinerinius tinklus. Vytautas padeda man statyti namą Tauralaukyje.

Kol kas gyvenu daugiabučiame name Sportininkų gatvėje.

Turiu sodą už Gargždų, prie Minijos.

Bitės sukūrė komunizmą

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Anksčiau save vadinau bitininku-sodininku. Dabar tik sodininku, nes per žiemą išmirė paskutinė mano bičių šeimyna. Bitės reikalauja rūpestingumo. Matyt, aš kažko nepadariau.

Bitės - tai gyvenimo filosofija. Kažin ar dar yra pasaulyje gyvūnas, kuris nenaikina to, kuo maitinasi? Šie vabzdžiai renka nektarą, žiedadulkes, apdulkina augalus, kad jie galėtų veistis.

Bitės gyvena komunizme. Bičių šeimynos įgyvendino svarbiausią komunizmo šūkį: „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“.

Pavienės bitės yra kvailos, vadovaujasi instinktais, tik subūrusios šeimyną jos įgyja proto. Kiekviena šių vabzdžių šeimyna turi savo charakterį. Kartu dauginasi, gyvena ir miršta.

Bitės moko nedaryti klaidų.

Sunkūs pinigai

- Esate didelis gamtos mylėtojas. Ar galite pasakyti klaipėdiečiams datą, kada iš Dumpių nebesklis smarvė?

- Po pusantrų arba dvejų metų.

Aš iš pradžių stebėjausi, kai buvo klausiama, ar Lietuva sugebės priimti pinigus iš Europos Sąjungos. Atrodo, paimti svetimus pinigus vieni niekai, bet, pasirodo, ne taip paprasta.

Architektai nespėja rengti projektų. Jau turėjome būti paskelbę konkursą miesto nuotekoms sutvarkyti, tačiau penkis mėnesius vėluoja projektuotojai.

- Ar brangs vanduo?

- Praėjusiais metais esame paskaičiavę, kad reikėtų vandenį pabranginti penkiais procentais. Kol kas gyvename iš rezervų. Pardavėme nereikalingų patalpų. Atsisakėme etatų, automatizuodami darbą.

Negaliu pažadėti, kad vanduo kitąmet nebrangs. Jei padidėtų vandens vartojimas, sutvarkytume apskaitą, kad už visą suvartotą kiekį klientai sumokėtų, gal ir nereikėtų paslaugos branginti.