Maža to, tai buvo minimalus LKF vadovų planas. Iš tiesų jie tikėjosi bent pusės milijono. Draugiškose, sportine prasme nieko nereiškiančiose rungtynėse! Atrodytų, užduotis ambicinga, jei nesakytume, įžūli. Tačiau tokio sprendimo tikslas – kilnus. Visos per mačą su serbais Kaune surinktos lėšos bus skirtos Krepšinio namams statyti. Dėl šio siekio LKF pasirinko rizikingą kelią – į "Žalgirio" areną parduoti itin brangius bilietus. Pigiausi jų kainavo apie 30 eurų. Palyginimui, asmeniškai už tokią sumą teko pirkti pigiausius bilietus į legendinį Barselonos "Camp Nou" stadioną. Skirtumas tik tas, kad Lietuvos krepšinio rinktinė įdomi trims milijonams, o futbolo klubas "Barcelona" – gal 300 mln.

Rinkti pinigus krepšinio muziejui – ne tas pats, kas telkti lėšas sunkiai sergantiems vaikams. Čia reikalingas kur kas didesnis įdirbis.

Taigi, 30 eurų, arba 100 litų, už nepatogią vietą arenos palubėse. Už patogesnę antrame aukšte – nuo 55 iki 88 eurų. LKF argumentai aiškūs: jei myli krepšinį ir nori pamatyti dvi elitines pasaulio rinktines, būk malonus, paklok reginiui adekvačią pinigų sumą. Na, gerai, ne visai adekvačią, tačiau į ją jau įskaičiuotas ir tavo savanoriškas indėlis į Lietuvos krepšinio vertybių įamžinimą.

Ar LKF turėjo moralinę teisę taikyti tokią drakonišką kainodarą? Dėl labdaros – taip. Ar suklydo ją pritaikę – taip pat taip. Tiek dėl žmonių perkamosios galios, tiek dėl laiko, kai nemažai sirgalių atostogauja kažkur šiltesniuose kraštuose. Bet labiausiai – dėl idėjos. Rinkti pinigus krepšinio muziejui – ne tas pats, kas telkti lėšas sunkiai sergantiems vaikams. Čia reikalingas kur kas didesnis įdirbis įrodinėjant, kuo galiausiai tie paaukoti eurai pavirs ir ką jie suteiks kiekvienam mūsų. O suteiks daug – ir mums, ir ateinančioms kartoms.