Paveldimumas valstybės valdyme

Lemia ne paveldas, o siekis

Atskirai paėmus šią stagnuojančią sritį, švietimo ir mokslo ministrų gebėjimų vidurkis neišsiskiria iš kitų vyriausybės narių, tačiau palyginkime, kaip savo bare darbuojasi krašto apsaugos ar užsienio reikalų ministerijos. Vienoje nė padujų neliko iš pradžių besireiškusių sovietinės kariuomenės grimasų, o kita, susikūrusi lygioje vietoje, tapo lygiaverčiu partneriu senas tradicijas turinčioms kitų šalių diplomatinėms tarnyboms.

Sunkiau sekėsi vidaus reikalų ministerijai, kurią slėgė praeities kupra. Persivilkus uniformas ir tapus policija, viduje dar ilgai liko gyvas milicininkas su visa sovietine veikimo programa. Užsimaskavęs jis sugebėjo išgyventi prie visų ministerijos vairą laikiusių partijų. Pastaruoju metu jam darosi vis sunkiau kvėpuoti, nes pagaliau ėmė nykti jį maitinusi terpė, spaudžiama išaugusio visuomenės reiklumo.

Po tokios apžvalgos tarsi galima daryti išvadą, jog nepriklausomybės metais sėkmingesnės pasirodė institucijos, pradėjusios kurtis nuo nulio, o sunkiau sekasi toms, kurios velka sovietinio paveldo bagažą. Tačiau priežastys nėra tokios paprastos.

Pavyzdžiui, kariuomenę kūrė žmonės, turėję supratimą tik apie sovietinę karinę tvarką su  diedovščina, kuria didžiuotasi, su masinėmis maisto ir kuro vagystėmis, kurios buvo puikaus gyvenimo tarnyboje pavyzdžiai. Bet tie vyrai nenorėjo tapti Raudonosios Armijos klonu, sėmėsi kitos patirties, todėl turime vakarietiško tipo kariuomenę.

Kovo 11-oji – rinkėjų daugumos valia

Į Nepriklausomybę Lietuvą formaliai atvedė apie pusantro šimto žmonių, šiandien vadinamų signatarais. Dauguma jų tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais, kad įvykdytų rinkėjų valią atkurti mūsų valstybę.

Būtent rinkimuose suteiktas mandatas įteisino Kovo 11-ąją pasaulio akyse kaip tautos valios išraišką ir neleido įsitvirtinti Kremliaus propagandai, jog Nepriklausomybės siekis yra tik būrelio nacionalistų išsigalvojimas. Rinkimai buvo esminė procedūra, kad demokratinės valstybės pripažintų mūsų teisę į Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Ištrūkome iš sovietų glėbio teisiniu keliu: pirma buvo rinkimai, po to – Nepriklausomybė.

Demokratiniams rinkimams organizuoti reikėjo veikiančios institucijos. Kaip Atkuriamasis Seimas skyrėsi nuo sovietinių laikų AT, taip tikrieji rinkimai skyrėsi nuo rinkimų spektaklio, kada žmonėms liepdavo patvirtinti partinio aparato iš viršaus nuleistą kandidatą į deputatus, kuris gaudavo 99 proc. balsų.

VRK – partijų tarnas?

Visai kitokie uždaviniai kilo ir Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri demokratijos sąlygomis turėjo prižiūrėti, kad rinkimų kova vyktų pagal įstatymus. Kada prie valdžios vairo įsitvirtino LDDP, Algirdas Brazauskas nusprendė, jog bus geriausia, jei konkurenciją tarp partijų prižiūrės jo valdomas žmogus, ir parinko vadovauti procesui savo patarėją Zenoną Vaigauską. Šio pristatinėti atskirai nereikia. Prie jo seno pirmoji politikų karta, prie jo politikais tapo tie, kurie jo darbo VRK pradžioje dar lankė vaikų darželius.

Ilgus metus pirmininkas tiko ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir visokiausioms koalicijoms. Aparatas veikė, skandalai ir skandaliukai tik lengvai jį pakedendavo. Ypatingi sugebėjimai išvengti konfliktinių situacijų ir išsiugdytas profesionalumas leido Z. Vaigauskui išsilaikyti taip ilgai, kad politikams jį laikyti jau darėsi nepatogu prieš žmones.

Ar mokinė tikrai prasilenkia su laikmečiu?

Keletą paskutinių  pirmininkavimo metų jo pavaduotoja buvo Laura Matjošaitytė, deleguota į VRK teisininkų draugijos. Jei vadovu tampa buvęs pavaduotojas, dažniausiai tai žymi veiklos tęstinumą. Naujoji pirmininkė kalbėjo apie naujų vėjų būtinybę, apie skaidrumą ir viešumą. Sakė tai, ką reikia sakyti, nors iki tol ramiai sėdėjo Z. Vaigausko užuovėjoje ir mokėsi išgyvenimo meno iš savo viršininko.

Regis, išmoko pagrindinę taisyklę, kad apie vėjus reikia kalbėti, bet nereikia jų kelti, ir tada ilgam išliksi. Nukišusi į stalčių išvadas, kurios nebuvo malonios Ramūnui Karbauskiui, ji pademonstravo lojalumą ją paskyrusiai daugumai. Deja, viešumo ir skaidrumo sąskaita. Komisija netenka prasmės, jei išlikimas poste svarbiau už visiems vienodos konkurencijos saugojimą.

Kada vyriausiasis rinkimų prižiūrėtojas tarnauja laimėtojų politiniams interesams, o ne įstatymui, pažeidžiami demokratinių rinkimų pagrindai. Kada toleruojami pažeidimai, kuriantys nesąžiningą pranašumą, tuo pačiu toleruojamas neleistinas poveikis rinkėjais – vieni brukdavo nemokamą dešrigalį, viliodami per pilvą, kiti įlenda į galvą per serialą iš televizorių ekranų. Vienus toleravo Z. Vaigauskas, kitus – jo augintinė.

Argi galėjo būti kitaip? Senojo stiliaus tąsa buvo užtikrinta balsuojant už pavaduotoją, todėl nėra kuo stebėtis. Mokinė mokytojo nepranoko, o gal ir laikai keičiasi, gal tikrai nauji vėjai pakeliui?