Kad ir kaip radikaliai ši metafora skambėtų, tai yra šiandienos Didžiosios Britanijos politinė realybė, kai į radikalumą ir ksenofobiją linkusi Boriso Johnsono dešinė susiduria su draugo Jeremy Corbyno į radikalizmą linkusia darbo kairiąja.

Valstybė, kuri savo žemes išsaugojo nepriklausomas nuo saksų laikų, pergyvenusi ispanų armadą, Napoleono armiją ir Hitlerio Luftwaffę, panašu, pradeda griūti nuo per daug išpūsto savo ego ir praeities šešėlio, kuris jai kelia tokį pat alkį, kaip Winstono Churchillo sukeltas badmetis Bengalijoje.

Kaip negali kilti nuostaba, kai B.Johnsonas, būdamas premjeru, bando įtikinti tautą, kad nėra nieko blogo, kas neišeitų į gera, net jeigu kalbama apie "Brexit". Mažiau juoko kelia draugo Corbyno pasisakymai, kai jis ryžtingai kalba už lygesnį svietą  turtingųjų sąskaita.

Niekas nesako, kad turtingi žmonės yra geri žmonės, bet arbitriškai paskelbti sumą, nuo kurios tavo turtas (ne likvidūs pinigai) tampa valstybės dalimi, nes leiboristams neužtenka partijos nariams pašalpų, nėra tinkama ar racionali ekonominė politika. Ką jau kalbėti apie atvirą leiboristų narių antisemitizmą, kuris randa vietos net šios partijos prezidiume, o jo raminti nedrįsta net pats J.Corbynas.

Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, politinis chaosas būdingas ne tik Anglijai, bet ir visai Europai, įskaitant ir mūsų Marijos žemę, Lietuvą. Čia jis pasireiškia ne tik piemenų, biurokratų ar technokratų akyse, bet ir politinio elito atstovų kaip Gabrieliaus Landsbergio ar Ramūno Karbauskio. Pvz., Gabrieliaus vedami konservatoriai su liberalia charakteristika neatsispiria genderizmo šarmui, taip atverdami tiesų kelią Rimanto Dagio neosmetonizmui.

Atsižvelgdami į arklio pasagos teoriją, galime daryti prielaidą, kad ponai Corbynas ir Johnsonas rastų daugiau bendrumų negu skirtumų savo politinėje veikloje, tačiau istorija rodo, kad net tokie panašūs tironai kaip Hitleris ir Stalinas kartu sugyventi taikiai negali. Todėl reikia siekti daugiau centrizmo ir sinergijos, galinčių atvesti radikalius judėjimus, kurių pagrindiniai tikslai, nors ir gerai užmaskuoti, – hegemonija ir savo valios primetimas tyliajai daugumai.