Pradžios pabaiga. 100 metų

Ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas, tuo metu dar vadintas Didžiuoju, baigėsi Prancūzijos, Britų imperijos ir JAV pergale.

G.L.Price‘ui teko "garbė" būti paskutiniuoju iš 10 mln. šiame konflikte kritusių ginklo brolių. Dar 20 mln. žmonių liko suluošinti (nemaža jų dalis – visam gyvenimui).

O juk dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad Vokietija karą laimės. Antrasis Reichas sėkmingai parsiuntė į Rusiją sifilitiką Iljičių, kad anas nuverstų nuosaikių socialistų vyriausybę ir patrauktų Rusiją iš karo.

Jau tada buvo kuriamos separatistinės liaudies respublikos. Ekscentriškasis britų šnipas Thomas Edwardas Lawrence‘as (1888–1935), dar žinomas Arabijos Lawrence‘o pravarde, siekė suvienyti arabų gentis ir nukreipti jas prieš Osmanų imperiją, o vokiečių užsienio reikalų ministras Arthuras Zimmermannas (1864–1940) siūlė Meksikai pulti JAV, žadėdamas jai Arizoną, Teksasą ir Naująją Meksiką.

Vokiečių ir bolševikų sandėris buvo katės ir pelės žaidimas (kaip ir Molotovo–Ribbentropo paktas 1939-aisiais). Kovotojas prieš privačią nuosavybę Iljičius tikėjosi laimėti laiko, kol kils pasaulinė proletariato revoliucija, o vokiečių generolas Erichas Ludendorffas (1865–1937), pasak senolių, poetiškai tarė: "Vova nušluos Rusijos patriotus, o paskui aš pats jį pasmaugsiu, kartu ir visus jo draugus."

Planas išdegė, ir Vokietija galėjo rytuose kariaujančias armijas perkelti į vakarų frontą bei susitelkti į puolimą. Nors šis iš pradžių buvęs sėkmingas, greitai vokiečiams kilo logistikos problemų, jiems ėmė trūkti maisto ir šaudmenų, o dėl to buvo pralaimėta.

Pastaraisiais metais Pirmasis pasaulinis karas vis labiau grimzta užmarštin, nebesukeldamas jokių emocijų (tai – logiška, mat paskutiniai jo liudininkai dar prieš kelerius metus iškeliavo pas Aukščiausiąjį). Kita vertus, šis emocinis šaltumas leidžia blaiviau pažvelgti į Didžiojo karo indėlį tolimesnei žmonijos istorijai bei dabartiniam pasauliui.

Atsakyti į pastarąjį klausimą lengviau nei išlukštenti mįslę, kodėl šis konfliktas apskritai kilo. Kaltininkai Antrajame pasauliniame kare (1939–1945) žinomi – vokiečių revanšo troškimas, bolševizmo, fašizmo ir nacizmo kilimas, populiarėjančios autoritarinio ir totalitarinio valdymų mados.

O kodėl kilo Pirmasis pasaulinis karas? Sunku pasakyti. Iš dalies atrodo, kad šis konfliktas prasidėjo be jokios rimtos priežasties ir prielaidos leidžia teigti, kad jis negalėjo neįvykti. Visiems žinoma, jog karo išvakarėse imperijos konkuravo viena su kita dalijantis pasaulį, visos valstybės sparčiai ginklavosi, vystėsi pramonė ir ekonomika, vyravo nacionalistinės nuotaikos, visiems knietėjo susigrumti ir išmėginti jėgas. Reikėjo tik oficialaus preteksto. Juo tapo Balkanų regionas ir Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinio nužudymas.

Sąmokslo teoretikai niurna, esą šį karą galingieji suorganizavo tam, kad už ekonomikos kilimą atsakingi ir mažai uždirbantys eiliniai žmonės nepakiltų į kovą už šviesų socialistinį rytojų. O ir pats nužudytasis Franzas Ferdinandas (1863–1914) buvo reformatorius bei pacifistas, kupinas erezijų.

Siekiant aptarti karo padarinius, galima drąsiai konstatuoti, jog šis konfliktas žymi ištisos žmonijos epochos, trukusios šimtmečius arba net tūkstantmečius, mirtį. Bombos, šūviai ir nuodingos dujos nusinešė ne tik pavienes žmonių gyvybes, bet ir milžiniškas armijas. Jos sunaikino kelis amžius gyvavusią feodalizmu paremtą santvarką ir gyvenimo būdą, išsiųsdami monarchų valdomas imperijas, baudžiava grįstą ekonomiką ir daugybę kitų senovinių artefaktų į istorijos šiukšlyną.

Kraujyje ir kančiose gimė naujas pasaulis, kuriame mes gyvename, – modernesnis, intensyvesnis, skatinantis individualią autonomiją bei lekiantis nežabotais technologinio vystymosi šuoliais per laiką ir erdvę.

Dar niekada joks konfliktas žmonijos istorijoje nebuvo pasiekęs tokio masto. Karas įtraukė visus žemynus, o žudymas ir priemonių tam kūrimas, išradinėjimas bei gaminimas pasiekė neregėtą lygį. Pirmą kartą smurtas tapo pramonės dalimi, prisijaukindamas rinkos ekonomikos dėsnius ir tuo tarsi patvirtindamas, jog nėra pavojingesnio gyvio šioje planetoje už žmogų. Kuo didesnis iššūkis, tuo homo sapiens išradingumas ir kūrybingumas auga.

Joks konfliktas nepateikė tiek žudyti skirtų inovacijų. Į naują lygį pakilo šautuvai, kulkosvaidžiai, liepsnosvaidžiai, povandeniniai laivai ir įvairiausio kalibro artilerija. Gimė tankai ir nuodingosios dujos (ipritas, fosgenas ir kt.). Savo vietą karyboje atrado to meto naujovės – aviacija ir kino bei fotografijos kameros (leidusios fiksuoti priešo pozicijas ir kurti propagandą kovos dvasiai palaikyti, pavyzdžiui, filmus, kuriuose generolai rodo dėmesį eiliniams kariams). Net į Baltijos valstybes vokiečiai atnešė naujovę – lauko išvietę, kurios kultūrinė vertė dabar prilygsta socialistinio realizmo šedevrui.

Nors tada gimė nauja epocha, žmogus liko toks pat – kupinas iš ankstesnių amžių užgyventų kompleksų, pasikartojančių pasąmonėje tarsi aidas ir kankinančių jį lyg įgyti refleksai. Pirmasis pasaulinis karas buvo ne tik pabaiga ir pabaigos pradžia, jis buvo ir pradžios pabaiga. Šis smurto aktas buvo tik įžanga į naują kraujo bei skerdynių epochą.

Žmonija 1918 m. lapkričio 11 d. dar nebuvo išbandžiusi viso savo kūrybinio potencialo ir iškristalizavusi visų išvadų po pirmojo eksperimento. Po Didžiojo karo sekė dešimt metų trukęs ekonominio pakilimo ir lėbavimo periodas, sukėlęs klaikaus masto ekonominį krachą, kuris tapo tramplinu į dar vieną konfliktą – dar greitesnį, dar modernesnį ir dar žiauresnį. Pozityvu buvo tik tai, kad Antrasis pasaulinis karas turėjo aiškią ideologinę takoskyrą, leidžiančią įvardyti agresorius ir aukas.