Net Prezidento Lietuvoje neįmanoma palaidoti be skandalo. Nuo visuomenės ir gyvenimo atitrūkusi katalikų bažnyčios viršūnėlė begėdiškai ignoruoja valstybę, jos institucijas bei piliečius. O šie juk ne tik aukoja bažnyčiai, bet savo mokesčiais užtikrina dvasininkų socialines ir sveikatos priežiūros išlaidas. Nė viena kita institucija mūsų šalyje neturi tokių mokestinių lengvatų kaip katalikų bažnyčia. Ji net dotuojama valstybės biudžeto milijonais. Šiais sunkiais krizės laikais. O bažnyčios hierarchai sugeba ir verslu užsiimti, jiems grąžintuose pastatuose įrengdami viešbučius. Ar lieka tuomet laiko skaidriai ganytojiškai veiklai?

Pirmojo Lietuvos istorijoje visuotiniuose rinkimuose išrinkto Prezidento Algirdo Brazausko žeminimas yra dėsninga kardinolo Audrio Juozo Bačkio elgsena. Šis žmogus visą savo gyvenimą pragyveno komfortabiliai ir saugiai. Į Lietuvą grįžo antraisiais nepriklausomybės metais ir turbūt nelabai susigaudo, ką iškentėjo ir kaip nepriklausomybę atkovojo čia gyvenę tautiečiai. Atraskite bent vieną liudijimą apie tai, kad būdamas kunigas ir Vatikano veikėjas A.J.Bačkis būtų kur nors kada nors aiškiai ir principingai pasisakęs prieš Lietuvos okupaciją ir už nepriklausomybę. Jam rūpėjo tik jo paties karjera. Tą patį jis veikia ir laisvoje Lietuvoje. Pagrindiniu jo rūpesčiu tapo siekis kuo daugiau atgauti visokio turto bažnyčios biurokratijai ir rūpintis savo gerove. Pamirštant, kad visų pirma jis yra tikinčiųjų bendruomenės tarnas.

Ką jau tokio blogo padarė A.Brazauskas, kad ir būdamas komunistų partijos veikėjas? Nė viename isteriškame ir piktdžiugiškame tūlo pseudopatrioto komentare nerasite jokių rimtų priekaištų. Niekas iki šiol dar neįrodė, kad A.Brazauskas kenkė lietuvybei, o būtent jos išsaugojimas, tautinio identiteto puoselėjimas buvo vienas garantų, kad Lietuvos valstybė gali atgimti.

Poetas neoromantikas Jonas Aistis, emigravęs į Vakarus, rašė: "Ir okupacijoje tauta lieka tauta, ir jai reikia gyventi, nes jau toks tautos tikslas ir paskirtis. Tačiau, jei manęs kas paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius (taip jis vadino lietuvius komunistus – V.P.), tai aš nė nemirktelėjęs apsistočiau ties antruoju atveju". Dažnai jau taip būna, kad iš šalies sudėtinga okupuotos Lietuvos situacija vertinama blaiviau ir protingiau. Įsivaizduokite, į ką būtų pavirtusi mūsų tėvynė, jei joje būtų šeimininkavę vien tik rusų komunistai.

Už Prezidentą A.Brazauską balsavo per 1,2 mln. piliečių. Tokio balsų skaičiaus per rinkimus nesulaukė joks kitas šalies prezidentas. Negi tas milijonas tautiečių buvo bedieviai, mirtini nusidėjėliai? Tarp jų, be abejo, buvo dauguma tikinčiųjų. Negi šių žmonių valia jų tarnui gali nerūpėti?

Keistai atrodė A.J.Bačkio ir visų vyskupų išvykimas į Romą per pirmojo Prezidento inauguracijos iškilmes. Ar ne jo paskatintas būrys davatkėlių neleido A.Brazauskui tądien patekti į Arkikatedrą pro pagrindinį įėjimą?

Štai ir dabar aukščiausias bažnyčios tarnas Lietuvoje sau leidžia prigalvoti formalių priežasčių neįleisti į svarbiausius šalies maldos namus karsto su prezidento palaikais. Nepaisydamas nei prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, nei visuomenės prašymų, nei mirusiojo valios. O juk Arkikatedra nėra jo asmeniniai rūmai ar apartamentai. Tai – visų tikinčiųjų dvasios namai, vienas iš Lietuvos valstybingumo simbolių.

Kardinolo sprendimas nėra pagrįstas ir Švento rašto dvasia. Susitaikymas su nusidėjėliu, jei toks ir yra velionis Prezidentas, yra Dievo dovana. Taip teigiama Biblijoje. Dievo gailestingumas yra privalomas visiems krikščionims kitų žmonių atžvilgiu. O kalčių atleidimas yra akcentuojamas svarbiausioje katalikų maldoje.

Pyktis yra pasaulio nelaimė. Ir keista, kad jo daugiausia sklinda iš bažnyčios hierarchų pusės. Nes daugumos paprastų kunigų elgesys yra visiškai kitoks. Ir tas šaltumas, formalumas, pasipūtimas bei nejautra Lietuvos bažnyčioje radosi atkakus A.J.Bačkiui. Prisiminkime, kokia priešingybė šiandienos bažnyčios šului buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Gerbti keistus ir politizuotus vyskupų sprendimus niekas mūsų šalyje neprivalo, kad ir kaip už tai agituotų Seimo pirmininkė. Atvirkščiai, kardinolas ir vyskupai, kaip tautos išlaikytiniai, turėtų paisyti žmonių nuomonės. O jeigu laikytumėmės I.Degutienės nuostatos, tai beliktų kruopščiai kurti klerikalinę valstybę.

Teisi Prezidentė D.Grybauskaitė: bažnyčios hierarchų sprendimas – jų sąžinės reikalas.

Lietuvos istorijos vadovėliuose visada bus minimas pirmasis tiesiogiai išrinktas šalies Prezidentas A.Brazauskas. Apie kardinolą A.J.Bačkį, pakrikštijusį žmogžudį S.Gaidjurgį ir taip panaikinusį visas jo nuodėmes, kažin ar bus bent eilutė.