Prisipažinimo ir atgailos nebus

Policininku dirbusio ir tris vaikus sutraiškiusio Sauliaus Pauliko gynyba sudavė dar vieną skaudų smūgį žuvusių berniukų artimiesiems. Jei ne akivaizdūs įrodymai, tikriausiai S.Paulikas išdrįstų tvirtinti, kad dėl žūties kalti patys vaikai. Tai jie, bėgę nežmonišku greičiu, atsitrenkė į vos judantį automobilį, o šis po smūgio buvo nepataisomai sulamdytas.

Negana to, vaikai taip stipriai trenkėsi į mašiną, kad ši nuskriejo į griovį ir tėškėsi į stulpą.

Teisme save įvardijęs jautriu žmogumi, įtariamasis tvirtino nežinojęs, kad važiavo ne vieškeliu, o gyvenvietės keliu.

Kas geriau, jei ne šiame rajone dirbęs policininkas, gali žinoti kelius?

Ko vertas žmogus, apsimetantis, kad nesuvokia, į ką atsitrenkė automobilis? Lyg kėgliai numušti vaikai jam buvo panašūs į stulpą.

Ar nepikta skaitant, kad S.Paulikas nežinojo, ar vis dar veikia Aleksandrijoje mokykla, nors joje prieš trejus metus pats vaikus mokė saugaus eismo?

Tik teisme paaiškėjo, kad apie degtinės skonį šis policininkas neturi net menkiausio supratimo, kad nelaimės dieną jo kolega M.Kringelis gėrė vienas pats.

Tačiau iš tragedijos vietos policininkus išvežęs Vytautas Jočys liudijo, kad S.Paulikas tuomet buvo neblaivus.

Būtų keista, jei nuo žuvusių berniukų tėvų akis slėpęs „didvyris“ žmogiškai prisipažintų.

O gal juoda melagystė – tai tas šiaudas, kurio griebiasi žmogus, kai beviltiškai skęsta? Tris vaikus užmušusiųjų ne pyragai laukia įkalinimo vietoje. Čia dažnai būna griežtesnis teismas, nei laisvėje.

Gal todėl skausmą išgyvenantiems nukentėjusiesiems tenka išklausyti šlykštaus, įžūlaus, sveiku protu nesuvokiamo melo.