Psichologas: padėti reikia ir ukrainiečiams, ir sau

Žmonės elgiasi skirtingai

Nors karas vyksta ne Lietuvoje, socialinės medijos leidžia mums jį stebėti gyvai, todėl jaučiamės įtraukti į karą. Prasidėjus karo veiksmams, ne vieną lietuvį buvo apėmusi baimė planuoti ateitį, atsirado beprasmybės jausmas, pamąstymai, kad karas anksčiau ar vėliau pasieks ir kitas Europos šalis. Pasak E.Lukoševičiaus, padidėjo streso ir nerimo lygis.

„Dėl Ukrainoje vykstančio karo kai kurie žmonės nustojo užsiimti hobiais, mėgstama veikla, sumažino bendravimą su artimaisiais, draugais, nustojo kurti ateities planus, pavyzdžiui, ieškoti būsto, darbo“, – dėsto psichologas.

Pasak jo, daliai žmonių, kurie ir anksčiau turėjo neišspręstų problemų – streso, nerimo, baimių ar psichinių sutrikimų – prasidėjęs karas tik dar labiau apsunkino padėtį, jiems pasidarė sunkiau atlikti kasdienines užduotis, dirbti, mokytis, suintensyvėjo patiriamų sutrikimų simptomai.

Yra ir žmonių, kurie šioje situacijoje pradėjo daugiau bendrauti su artimaisiais, draugais, užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti Ukrainos palaikymo akcijose, pasirūpino maisto atsargomis, susitvarkė dokumentus, pradėjo plėsti žinias apie tai, ką reikėtų daryti prasidėjus karui, pradėjo sportuoti ir ieškoti naujų veiklų ar hobių.

„Tikrieji padariniai psichinei sveikatai, žmonių gyvenimams, kurių sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, gali išryškėti ne šio karo įkarštyje, o jau viskam aprimus“, – teigia pašnekovas.

Nereikia slopinti emocijų

Psichologas pabrėžia, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, padaugėjo besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos – tiek moterų, tiek ir vyrų. Jie patiria pyktį, nerimą, baimę, bejėgiškumą, o tai rodo, kad tokie išgyvenimai yra bendražmogiška patirtis.

„Vis dėlto konsultacijų metu iš tiesų dažniau tenka susidurti su tuo, kad vyrai bando nuslėpti, nuslopinti savo emocijas šeimoje, stengiasi parodyti, kad šios žinios jų nepaveikė, kad jie yra stiprūs“, – pasakoja KTU psichologas.

Pasak pašnekovo, kalbant apie emocijų slopinimą, labai svarbu paminėti, kad, jeigu tai yra daroma retkarčiais, greičiausiai dėl to sunkumų nekils. Problemų gali iškilti, jei stengiamasi emocijas slopinti nuolat.

„Slopindami, neišreikšdami emocijų, mes ne priverčiame jas išnykti, o tik dar labiau jas sustipriname. Emocijos kaupiasi ir galiausiai gali pratrūkti tokiose situacijose, kur to nesitikima“, – akcentuoja E.Lukoševičius.

Emocijų slopinimas kelia papildomą stresą ir mūsų kūnui, kas gali prisidėti prie sveikatos problemų atsiradimo – pavyzdžiui, prie miego sutrikimų, padidėjusio kraujospūdžio. Kartais problemas, kilusios dėl emocijų slopinimo, bandoma įveikti vartojant įvairių psichotropinių medžiagų, pavyzdžiui, alkoholio.

Nori kalbėtis ne tik apie karą

Šiandien informacija apie Ukrainoje vykstantį karą mus pasiekia kiekviename žingsnyje, bet ar susimastėme, kaip dėlto galėtų jaustis iš karo zonos atvykę ukrainiečiai? Psichologui E.Lukoševičiui teko bendrauti su ukrainiečiais, atvykusiais į Lietuvą dėl karo, kurie dalijasi, kad sunkiai susitvarko su patiriamais išgyvenimais, todėl bent šiuo metu stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo informacijos apie karą.

„Teko susidurti ir su pabėgėliais iš Ukrainos, kurie, nežinodami naujausių žinių, negali užmigti, nes nežinia jiems kelia dar didesnį nerimą“, – tęsia psichologas.

Nors karas šiuo metu yra labai aktuali ir svarbi tema, pašnekovas teigia, kad ne vienas ukrainietis, su kuriuo teko bendrauti, pabrėžia, jog nori bendrauti ne tik apie karą ir tai, kas vyksta jų šalyje.

Tikrieji padariniai psichinei sveikatai, žmonių gyvenimams, kurių sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, gali išryškėti ne šio karo įkarštyje, o jau viskam aprimus.

„Ukrainiečiai nori, kad su jais būtų bendraujama kaip ir su bet kuriuo kitu žmogumi, kad būtų stengiamasi pažinti juos kaip žmones, kaip asmenybes, o ne vien į juos žiūrėti tik per vykstančio karo prizmę“, – dėsto pašnekovas.

Psichologas dalijasi, kad reikėtų gerbti ir ukrainiečių atsisakymą kalbėti apie patiriamus sunkumus, išgyvenimus ir diskutuoti su karu susijusiomis temomis. Jei žmogus yra linkęs pasidalyti savo patirtimi, išgyvenimais, reikia stengtis išklausyti ir išgirsti tai, ką žmogus sako, kokius poreikius išsako, kokios pagalbos žmogui reikia iš tiesų, o ne skubėti iš karto patarti, siūlyti savo nuomonę.

„Galiausiai, jeigu matome, kad esame nepajėgūs suteikti tam tikros pagalbos ar patiems yra per sunku kalbėti karo tema, geriau nukreipti žmogų pas specialistus ar padėti surasti kitą žmogų, kuris galėtų suteikti reikiamą pagalbą“, – pataria KTU psichologas.

Nebijoti kreiptis pagalbos

Šiomis dienomis įprastos gyvenimo veiklos gali atrodyti nebe tokios svarbios, daugeliui sunku susitelkti į kasdieninius darbus. Patiriant nerimą reikėtų nepamiršti išlaikyti anksčiau turėtos rutinos, nes ji gali padėti suteikti stabilumo jausmą, mažinti vidinį chaosą, o kasdienės veiklos – nukreipti dėmesį nuo stresą keliančios situacijos ir taip padėti nusiraminti.

Psichologas pastebi, kad naujienos apie įvykius Ukrainoje ir visame pasaulyje lietuviams kelia daug nerimo, streso. „Svarbu pasidalyti savo jausmais ir išgyvenimais su artimaisiais, draugais, neužsidaryti savyje“, – akcentuoja pašnekovas.

E.Lukoševičius pabrėžia, kad reikėtų pasirūpinti ir savo fizine sveikata: laikytis sveikos mitybos principų, sportuoti, laikytis reguliaraus miego režimo (vidutiniškai rekomenduojama skirti miegui 7–8 valandas). Visa tai papildo organizmo resursus, kurie gali būti naudingi įveikiant stresą, palaikant gerą nuotaiką.

Jeigu pastebite, kad vis tiek kamuoja stiprus nerimas ir stresas, psichologas skatina išbandyti naujų veiklų, paieškoti, kokia veikla padeda nusiraminti.

„Vienam žmogui galbūt labiau nusiraminti padės fizinė veikla – pavyzdžiui, krepšinis, rankinis, plaukimas, šiaurietiškas ėjimas, kitam – meninė veikla, tokia kaip piešimas, dainavimas, šokiai. Trečiam galbūt veiksmingiausiai nusiraminti padeda protinė veikla – dėlionės, galvosūkiai ar knyga“, – vardija E.Lukoševičius.

Nusiraminti gali padėti ir įvairūs kvėpavimo pratimai, meditacija, atsipalaidavimo pratimai (pavyzdžiui, dėmesingo įsisąmoninimo). Vis dėlto, pastebėjus, kad nebepavyksta susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis ir su slegiančiomis emocijomis, geriausias sprendimas – kreiptis pagalbos į specialistus.