Rytmečio saulė apšvietė kariškio antpečius. Jis buvo be ginklo. Neatrodė nusiteikęs agresyviai. Pirmieji praeiviai net nepastebėjo, kad į juos pro apvalius akinius žvelgia kariškis.

Pirmas nekviestą svečią aptiko Apeliacinio teismo pareigūnas. Jis žinojo, kam pranešti. Skambutis – policijai, skambutis – miesto merui. Iš to galima suprasti, kad nusikaltimas – neeilinis. Atvyko policija, surašė protokolą. Nustatyta asmens tapatybė – Kazys Škirpa. Pulkininkas. Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris. Birželio 14 d. sukilimo prieš sovietus organizatorius. Tada atvyko Grinda. Ne žmogus. Specialiosios paskirties bendrovė. Išsitraukė kirtiklius. Nukapojo. Įkišo pulkininką į specialų maišą. Ir išvežė į specialią vietą.

Taip baigėsi nelegalus bandymas įamžinti pulkininką ant pastato sienos pritvirtinus atminimo lentą. Deja, K. Škirpai metamas šešėlis dėl kolaboravimo su naciais. Kita vertus, ne vienas istorikas yra atkreipęs dėmesį, kad naciams neįtikęs K. Škirpa pats buvo triskart nacių įkalintas namų areštu, paskui išsiųstas į Pietų Vokietiją niekaip negalėjo net ir nuotoliu dalyvauti žydų žudynėse.

Kaip sakoma, situacija – kontroversiška. Tad nieko nuostabaus, kad nukapojant lentą kilo erzelynė. Kad ta erzelynė vieną kartą baigtųsi, turėtų padirbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tačiau ir jame – erzelynė. Neseniai iš svarbių pareigų centre atleistas (panašių atleidimų – jau ne vienas) darbuotojas aiškino, kad atleidimas – bandymas stabdyti desovietizaciją, grėsmė nacionaliniam saugumui. Tikras chaosas. Jei jau taip, pulkininkas dar ilgai gali būti nei pagautas, nei paleistas, nes jo likimą nulemti turintis centras – išsicentravęs.