Realybės šou „Skyrybos“

Iš dalies suprantama ta pagunda apsiginti prieš kameras. Ypač, kai iš tikrųjų esi puolamas. Nes pas mus, atrodo, nuoširdžiai galima mylėti tik bedarbį. Jei nusprendi tuoktis, o paskui, neduok Dieve, išsiskiri su kiek labiau pasiturinčiu vyru, tai tavo tikslas visuomet ir buvo jo pinigai. Ir nusispjaut, kad vyras pasitaikė ne tik turtingas, bet ir simpatiškas, charizmatiškas, rūpestingas, įdomus pašnekovas, geras meilužis. Nesvarbu, kad tu pati išsilavinusi, įdomi, dirbanti ir uždirbanti. Tau rūpėjo tik turtai, ir taškas, barakuda tu!

Tačiau tas gynimasis prieš kameras, ar juo labiau viešas puolimas, retai kada duoda norimą rezultatą. Kad ir kaip norėtųsi supratimo, užuojautos ar reabilitacijos kurso savo reputacijai, gauni kitką. Prarandi bet kokį privatumą. Tie, kurie smerkė, smerkia toliau. Dabar jau ne tik už pačių inkriminuotus tau nusikaltimus, bet dar ir už sprendimą viešai skalbtis purvinas kojines. Svetimi retai kada gilinasi į tikrąsias skyrybų priežastis, nes jiems jos ir nerūpi. Kito žmogaus, kad ir garsaus, ašaros ir dvasinis palūžimas, stebimas tiesiog dėl kramtūškės ausims. Šiandien vienos, ryt jau kitos selebritės šeimos drama – koks skirtumas? Teisybė niekam neįdomi, o ir ar egzistuoja absoliuti tiesa, kai yra tokios situacijos?

Privatus gyvenimas dėl to taip ir vadinasi, jog jo narstyti neturėtų visa tauta.

Senas kaip pasaulis posakis: "Nebūna kaltas tik vienas." Ne visai su juo sutinku, ypač atvejais, kai kalbama apie smurto apraiškas. Tačiau santykiai turi vieną paradoksalų bruožą, šiek tiek susijusį su garsiąja tautosaka. Visiškai įmanoma, kad tuos pačius įvykius du žmonės mato, interpretuoja ir prisimena skirtingai. Vasarą buvau užsikabliavusi ant amerikiečių serialo "The Affair" ("Romanas"). Būtent minėtojo paradokso principu ir pastatytos visos serijos: pusę epizodo tie patys įvykiai rodomi vieno veikėjo akimis, kitą – per antrojo matymo prizmę. Tikrame gyvenime viskas irgi vyksta panašiai. Štai neseniai pažįstamas paprašė abiejų, manęs ir draugo, papasakoti, kaip susipažinome. Iki ašarų prisijuokėm, kaip smarkiai skyrėsi mūsų versijos.

Tad ką jau kalbėti apie sutuoktinių pykčius, kai visi streso davikliai kaukia it sirenos per gyventojų perspėjimo sistemos patikrinimus. Kai jautiesi įžeistas, nesaugus, pasišiaušęs kaip katinas priešais dulkių siurblį. Dar pridėkim nesutampančius lūkesčius, vertybes bei nusistatymus ir gaunam, ką gaunam, – kardinaliai skirtingas įvykių versijas. Ir net nebūtinai tai reiškia, kad vienas iš pasakotojų – patologinis melagis ar amoralus šlykštynė. Tiesiog pintinėje vaisių vienas mato kekę bananų ir papajas, o kitas pastarųjų nė neįžiūri ir apskritai seilę varvina į vynuoges. Teisūs jaučiasi abu. Bet jei dėl nesantaikos nusprendžia iš bendro gyvenimo peripetijų padaryti gyvą transliaciją, tuomet abudu klysta.

Privatus gyvenimas dėl to taip ir vadinasi, jog jo narstyti neturėtų visa tauta. Taip, pasitaiko atvejų, kad ilgus metus gyveni su zuikučiu, kol pamatai, kad jis visai ne zuikis, o kiaulė. Būna, ir miela katytė galiausiai pasirodo esanti ožka. Bet net jei išties vienas iš poros – savanaudis niekšas, tai nevieša tema. Tam yra ausis paskolinti pasiryžę artimi draugai, psichologai ir dienoraštis. Kraštutiniu atveju tinka ir piktas neblaivus skambutis trečią nakties viso to skausmo šaltiniui. Bet ne pokalbių šou ir ne televizijos eteris. Nes jį visi pažiūrės ir užmirš. O štai istorijų herojams teks gyventi toliau.