Rusijos režimo ypatumus reikėtų analizuoti dėmesingiau

„Rusija be Putino“ yra Rusijos opozicijos šūkis. Dauguma apžvalgininkų Vakaruose dar tą pačią klaidą, redukuodami šį agresijos ir represijų kokteilį iki režimo centrinio veikėjo. Ir tikrųjų rusams ir kitiems iškilusios problemos dėl Kremliaus prasidėjo anksčiau, nei atėjo Vladimiras Putinas, ir tikriausiai tęsis, kai jis pagaliau pasitrauks.

Kaip teigiama supaprastintoje istorijos versijoje, Rusija buvo provakarietiška demokratija, kol Putinas ir jo buvusių bičiulių iš KGB šutvė atėjo į valdžią – tuomet šalis tapo autokratinės ir nusistačiusi prieš Vakarus, brovėsi į savo kaimynių teritorijas ir žudė savo oponentus. Korupcija staigiai išaugo, žiniasklaidos laisvė subyrėjo. Tik aukštos naftos kainos išgelbėjo šį režimą nuo savo paties nekompetencijos pasekmių.

Tony Woodas, kairiosios pakraipos britų rašytojas, savo naujoje knygoje sugriauna didžiąją dalį šio pernelyg personalizuoto ir istorijos analize nepagrįsto požiūrio. Knygoje „Rusija be Putino: pinigai, galia ir naujojo šaltojo karo mitai“ (Russia Without Putin: Money, Power and Myths of the New Cold War) glaustai aprašomi elementai, atskleidžiantys tęstinumą tarp 10-ojo dešimtmečio ir Putino laikmečio.

Glaudūs vyriausybės ir didžiojo verslo ryšiai vargu ar yra kokia nors naujovė. Jų simboliu tapo 1995 metų susitarimas „Paskolos už akcijas“, pagal kurį svarbių politinių ryšių turintys verslo magnatai („oligarchai“) suteikė finansinę pagalbą režimui mainais į svarbiausius valstybinės pramonės aktyvus.

Tiek politinis smurtas, tiek rinkimų klastojimai kyla iš 10-ojo dešimtmečio. Kaip ir groteskiška korupcija valdžios viršūnėje – tik atsirado naujų veidų ir metodai tapo išmanesni. Rusijos politika nebuvo monolitinė anuomet ir nėra tokia dabar. Galbūt ponas Putinas yra Rusijos politinės (ir ekonominės) sistemos centre, bet jis nėra jos įsikūnijimas.

Kitaip negu kai kurie kairiojo sparno Rusijos ekspertai, T. Woodas nejaučia jokių simpatijų Kremliui. Be kita ko, jis yra parašęs nuoširdžią Čečėnijos nepriklausomybės klausimo studiją. Jo nuomone, Rusija nusipelniusi geresnių vadovų negu dabartiniai. Jo skeptiškas ir kai kada klišių gausus požiūris į rinkos ekonomiką gali nepatikti kai kuriems skaitytojams vakariečiams, bet jo kairiosios pažiūros dar labiau paaštrina nesąžiningo ir žiauraus Rusijos kapitalizmo kritiką.

T. Woodo požiūris pasižymi dviem trūkumais. Vienas jų – Rusijos užsienio politika. Keista, bet jis nelinkęs vertinti Sovietų Sąjungos kaip imperijos arba Rusijos santykių su savo posovietinėmis kaimynėmis – kaip imperialistinės arba neokolonialistinės mąstysenos rezultato.

NATO plėtrą jis vaizduoja vien kaip prastai apgalvotos Vakarų didžiosios strategijos rezultatą, o ne kaip atsaką į nuoširdžius (ir aiškiai suvokiamus) nuogąstavimus dėl saugumo minimose šalyse. Jo istorijoje ukrainiečiams balsas nesuteikiamas. Estai ir latviai nė karto nepaminimi. Tai panašu į rašymą apie JAV kovą prieš komunizmą Lotynų Amerikoje praeitame šimtmetyje, nesivarginant paminėti, ką dėl to galvojo, kalbėjo arba darė žmonės Argentinoje, Čilėje arba Nikaragvoje.

T. Woodo taip pat nedomina idėja, kad Rusijos ambicijos galėjo padidėti – nuo noro tiesiog atkurti regioninę hegemoniją iki pastangų žaisti „skaldyk ir valdyk“ žaidimą ir imtis įtakos operacijų „senuosiuose Vakaruose“. Prokremliškų jėgų stiprėjimas tiek dešiniosiose, tiek kairiosiose stovyklose tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar Italija nėra visiška naujiena, bet jį reikėtų atidžiau patyrinėti.

Ponas Woodas taip pat klaidingai atmeta konflikto tarp Rusijos ir Vakarų bet kokią ideologinė dedamąją. Nuo Jelcino laikų Rusija tapo vis uoliau ortodoksiška, vis griežčiau kritikuojanti Vakarų liberalizmą ir vis labiau linkusi pabrėžti savo išskirtinumą, remdamasi šūkiu, kad „Esame ypatinga šalis, turinti ypatingą likimą, tad įprastos taisyklės mums negalioja.“ Tai nėra marksizmui savo mastu prilygstantis ideologinis aparatas, bet jis tampa vis pastebimesnis.

Naujasis šaltasis karas iš tikrųjų labai nepanašus į ankstesnįjį. Tačiau jis nėra mitas. Ir kol kas Rusija visuose frontuose jį laimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

whufaikeenees

whufaikeenees portretas
nebutu Putino,rusija butu amerska siknaskyle...

'

' portretas
džiaukitės, kad rusų prezidentas ne iš Maskvos. Skirtumus pajusite
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Feisbuko kaubojai
    Feisbuko kaubojai

    Stebint eilinį Lietuvos užsienio politikos formuotojų sukeltą tarptautinį skandalą, tik šiuo atveju ne Ramiojo vandenyno platybėse, o šalia, mūsų Baltijos jūroje, tiesiog norisi užduoti mūsų Prezidentui ir Užsienio ministerijos vado...

  • Gal valdžiai jau metas katapultuotis
    Gal valdžiai jau metas katapultuotis

    Lietuvių valdžia, kaip visada, pirmiausia prisidirba, paskui jau kovoja su padariniais ir vėliau tai pateikia kaip strateginį laimėjimą. Na, dar su visa savo pritariančiųjų kohorta arogantiškai auklėja tuos, kurie neakli ir mato visas jų nes...

  • Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai
    Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai

    Lietuvos gyventojai jau nuo XIX a. aktyviai migravo ieškodami geresnio, o pokariu ir ramesnio gyvenimo. Tai daro ir dabar, nors norintys užsidirbti gali tai padaryti ir Lietuvoje. Ar migruoti skatina per šimtmečius susiformavęs migranto genas?...

    1
  • Reformos pagirių miške
    Reformos pagirių miške

    Yra tokios automatinio teksto šifravimo programėlės, kuriomis mes, žurnalistai, esame linkę pasinaudoti. Tiesa, jos kartais iškrečia visokių šunybių, taip sumakaluodamos tekstą, kad velnias abi kojas jame nusisuktų, ir ne tik. ...

  • Relikvijos prasmė
    Relikvijos prasmė

    Taip jau istoriškai sutapo, kad Kaliningradas nūnai atsidūrė savotiškoje apsiaustyje, kaip ir Berlynas lygiai prieš 74 metus. Bet jei visai tiksliai, tai į šitą eksklavą šiandien per Lietuvą nepraleidžiami traukiniai,...

  • Europietiškas auklėjimas
    Europietiškas auklėjimas

    Išmintingi tėvai žino: paauglystė su durų trankymais, nuolatiniu dėmesio ir padrąsinimo poreikiu, išlaidomis pirmojo būtinumo poreikiams ir emocinio bado malšinimui yra natūralus žmogaus formavimosi etapas. Viskas pergyvenama ir d...

  • Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?
    Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?

    Vykstant sunkiai suvokiamam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą ir praėjus pirmam šokui, žmonėms kilo klausimų dėl gyventojų apsaugojimo karo atveju nuo galimos žūties. Vėl suaktyvėjo kalbos dėl specialių slėptuvių. ...

  • Kultūros nakties tamsumos
    Kultūros nakties tamsumos

    Tai, kad pasaulyje nėra teisingos teisybės, seniai visi žino. Bet. Kad visiškai nėra kultūros, tapo didele naujiena. Manyta, kad dauguma gatvėje vaikštinėjančių piliečių yra kultūringi. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Na,...

    5
  • Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai
    Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai

    Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas, apskritai, yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visos visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši s...

  • Žydrūnai, atstokite nuo Zitos
    Žydrūnai, atstokite nuo Zitos

    Na, tiesiog trūksta žodžių. Nebeįmanoma suvokti, kas čia pas mus vyksta. Nejaugi Lietuvoje tikrai nebeliko žodžio laisvės ir persekiojami visi, kas tik drįsta kalbėti ne taip, kaip kažkas išsigalvoja išsidrėbę žydrosiose Vilniaus s...

    33
Daugiau straipsnių