Ruslanas ir Borisas

Išgirdusios naujieną, žiniasklaidos bendrovės beveik nesureagavo, minios žmonių nepuolė atsisveikinti su šiuo Kanados katalikių mergaičių krepšinio komandos trenerį primenančiu veikėju, socialinių tinklų dievaičiai neskelbė apie pasibaigusią epochą ir jokios valstybės prezidentas (net mūsiškės) ta proga nesiteikė nė krenkštelėti.

Į kitą pasaulį Ruslanas Imranovičius išėjo tyliai, visų kone užmirštas ir apleistas. O juk kadaise (beveik prieš tris dešimtmečius) jis buvo ekonomistas, politikas, Rusijos parlamento vedėjas (angl. speeker), metęs iššūkį pačiam Borisui Nikolajevičiui (1931–2007).

Ir kas ten gali žinoti, jeigu tik Rusijos parlamentarams būtų pavykę, galbūt šiais laikais nebūtų nei Vovos (1952), nei gibonų su polietilenais („celofanais“), nei priešiškumo vakcinacijai, nei šeimų maršo, nei specialiosios operacijos.

Galbūt Vova vis tiek valdytų, tačiau elgtųsi kitaip. Sunku pasakyti. Labai sunku. Sudėtingi ir baisūs buvo tie laikai. Euforijos, lydėjusios Rytų Europos komunistinio bloko žlugimą (1988–1991), nebeliko nė kvapo.

Prasidėjo kova dėl valdžios, reformos, privatizacija, laisvosios rinkos ekonomikos įdiegimo bandymai, kuriuos lydėjo auganti korupcija, nedarbas, nusikalstamumas ir, žinoma, infliacija (kaipgi be jos?), o buvę bendražygiai, kadaise ėję prieš sovietų valdžią, dabar stojo piestu vieni prieš kitus.

Dar 1991 m. vasarą Borisas Nikolajevičius visiškai blaivus ir gražus, nepersišaldęs, it Marijos žemės šaulys, rūsčiu žvilgsniu (kurio rūstybę sustiprino kirpčiukai), skambant „Gulbių ežerui“, stovėjo ant tanko ir kažką aiškino žmonių miniai.

Tai buvo tikra revoliucija, kai jaunesnės, gyvybingesnės ir dar reformatoriškesnės bei demokratiškesnės jėgos už „glastnost“ ir „perestroiką“ išspyrė visą būrį nomenklatūrinių marazmatikų iš Rusijos valdžios, tačiau, praėjus vos dvejiems metams (1993 m. rudenį), gyvybingumo, reformatoriškumo ir demokratiškumo nebuvo likę nė kvapo.

Žmonės, pažinę tamsiąją, ne tokią romantišką laisvės pusę, jautėsi nusivylę ir apgauti, tarsi iš jų kas būtų atėmęs visus drabužius ir išleidęs nuogus lakstyti po pasaulį mainais į abstrakčiąją laisvės idėją.

Sąvokos „demokratija“ ir „privatizacija“ tapo keiksmažodžiais, Borisas Nikolajevičius vis intensyviau kvietė vykdyti reformas, paverčiančias Rusiją laisvosios rinkos ekonomikos valstybe, tad ar reikėtų stebėtis, kad tą nykų 1993 m. rudenį tarp Boriso ir Ruslano Imranovičiaus bei Aleksandro Vladimirovičiaus Ruckojaus (1947) kilo konfliktas?

Pasakojama, kad viskas prasidėjo nuo kažin kokio Jegoro Timūrovičiaus Gaidaro (1956–2009), kurį Borisas Nikolajevičius (amžiną jam atilsį) be proto troško matyti ministro pirmininko poste ir, nors deputatams bei Borisui pavyko pasiekti kompromisą ir pasodinti į minėtą postą kitą asmenį, virš Rusijos susitelkusių politinės audros debesų tai neišsklaidė.

Buvo kalbama ir apie kažkokį referendumą (kaipgi be jo?), tačiau, kad ir kokie buvo jo rezultatai, Borisas Nikolajevičius viską išsprendė savaip. Vieną dieną (berods, tai buvo 1993 m. rugsėjo 21-oji) Borisas ėmė ir paskelbė dekretą, kuriuo buvo paleidžiamas parlamentas, bei pakvietė visą Rusijos liaudį naujiems rinkimams.

Ar iš tikrųjų šiandien turėtume kitokią Rusiją, jeigu tą nykų 1993 m. rudenį jos deputatams būtų pavykę nuversti Borisą?

Deputatai taip pat nebuvo pėsti. Vadovaujami Ruslano ir Aleksandro, jie užsibarikadavo Baltuosiuose rūmuose (nereikėtų painioti su JAV pastatu tokiu pat pavadinimu) ir pradėjo rengti apkaltą Borisui Nikolajevičiui. Tada Borisas atjungė parlamentarams karštą vandenį, telefono ryšį ir elektrą.

Prie Baltųjų rūmų ėmė telktis minios žmonių, buvo pastatytos barikados, užtvertas eismas ir netgi prasidėjo susirėmimai su valdžios (jėgos struktūrų) atstovais. Tarsi viso to nebūtų gana, Ruslanas ir Aleksandras sveikino minią ir ragino ją šturmu paimti Maskvos mero kabinetą, nacionalinės televizijos centrą bei Kremlių ir izoliuoti Borisą Nikolajevičių liūdnos reputacijos įkalinimo įstaigoje „Matroskaja tišina“ (liet. Jūreiviška tyla).

Tada Borisas žengė dar vieną žingsnį ir išleido naują dekretą, kuriuo buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Prasidėjo nauji susirėmimai, per kuriuos sugebėjo žūti amerikietis teisininkas. Galiausiai atvažiavo tankai ir taip pradėjo šaudyti į viršutinius parlamento aukštus, kad net visas Baltųjų rūmų viršus pajuodavo, be to, Borisas viešai išvadino deputatus fašistais bei komunizmo revanšistais.

Vėliau pajėgos šturmavo Baltuosius rūmus ir išsivedė suimtus maištinguosius įstatymų leidėjus, o prieš Borisą nukreiptas sukilimas buvo nuslopintas.

„B. Jelcinas sulaukė palaikymo, apšaudydamas parlamentą, tačiau ar jūs matote, kokią dabar turime Konstituciją? Tai ne šiaip Konstitucija, o Superkonstitucija. Niekas mūsų valstybėje be prezidento neturi jokios galios. Jūs net nusičiaudėti be jo leidimo negalite. Visa tai yra tiesioginė pasekmė to, kas tada įvyko“, – 2013 m. „Laisvosios Europos Radijui“ (Radio Free Europe / Radio Liberty) tvirtino Ruslanas.

„Aš norėjau tik vieno – kad reformos atitiktų gyventojų interesus ir nebūtų naudingos vien „Forbes“ žurnalo herojams. Tragiškiausia, kad aš buvau teisus, absoliutus gyventojų nuskurdinimas, prarasti žemės ūkio, pramonės, kariniai pajėgumai – visa tai buvo privatizacijos pasekmė“, – tam pačiam „Laisvosios Europos Radijui“ porino SSRS invazijos į Afganistaną (1979–1989) veteranas Aleksandras.

Ar iš tikrųjų šiandien turėtume kitokią Rusiją, jeigu tą nykų 1993 m. rudenį jos deputatams būtų pavykę nuversti Borisą?

Koks gi dabar skirtumas.